Dabartinė Lietuvos Respublikos mišri paralelinė Seimo rinkimų tvarka yra netikusi. Tai problema, apie kurią kalbu jau nebe pirmą dešimtmetį. Prieštaraujant „vadovėlinėms tiesoms“, daugumos (mažoritarinė) jos dalis ne tik neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo, bet, kaip patvirtina politologų atliekamos porinkiminės studijos, Seimo fragmentaciją tik padidina. O tai reiškia, kad balsuojant vienmandatėse apygardose išrinktų kandidatų įvairovė pagal juos delegavusias politines jėgas yra netgi didesnė, nei proporcinėje Seimo rinkimų dalyje.
Daugumos sistema turi ir daugiau trūkumų. Pirmiausia, kaip teisingai yra pastebėjęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, kyla abejonių, ar ji dera su Konstitucijos normomis. Juk Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuojant Vyriausybę ir prižiūrint jos veiklą, tvirtinant biudžetą, tačiau ne sprendžiant tik konkrečioms bendruomenėms aktualius klausimus.
Vietos klausimai – savivaldybių tarybų ir jų merų kompetencijoje. Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką Lietuvos piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis. Vargu ar vienmandatėse išrinktų Seimo narių bičiuliavimasis su savivaldybių valdžios atstovais, vietos problemų sprendimas valstybės lygiu yra tai, ko šiandien iš tiesų reikia Lietuvai.
Be to, demografiškai nykstančių regionų vienmandatės apygardos sparčiai plečiasi dažnai apimdamos ne tik dviejų, bet jau ir trijų savivaldybių dalis. Bendradarbiaujant su VRK teko rengti 2016 m. ir 2020 m. Seimo rinkimų vienmandačių apygardų projektus, tad man situacija puikiai žinoma. Kelias savivaldybes apimančių apygardų skaičius ir toliau neišvengiamai augs, o jose išrinktiems Seimo nariams bus vis sudėtingiau atstovauti apygardos rinkėjus.
Taip pat aktualus ir rinkimų organizavimo kaštų argumentas. Abejonių nekyla, kad Seimo rinkimai, naudojant mišrią paralelinę rinkimų sistemą, valstybės biudžetui kainuoja žymiai brangiau, nei kad Seimas būtų renkamas naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Juk nereiktų organizuoti antrojo turo, taip pat naujų Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose, jose išrinktam Seimo nariui nepasibaigus kadencijai atsisakius ar praradus Seimo nario mandatą. Pakaktų kartą per ketverius metus surengti rinkimus ir, atsižvelgiant į gautų balsų proporcijas, sąrašams paskirstyti mandatus.
Taip pat būtų išvengta valstybei kainuojančio ir rinkėjus, savivaldybių administracijos darbuotojus bei politikus erzinančio prieš kiekvienus Seimo rinkimus atliekamo vienmandačių apygardų ribų tikslinimo, kuomet ne tik keičiamos vienmandačių apygardų ribos, bet gyventojus sparčiai prarandančiuose regionuose naikinamos, o demografiškai augančiuose regionuose (ypač – Vilniuje) kuriamos naujos apygardos.
Vadovaujantis konstituciniu lygios rinkimų teisės principu, Seimo rinkimų įstatyme numatytas 10 proc. leistinas rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo rinkėjų skaičiaus visose šalies vienmandatėse apygardose vidurkio.
Rinkėjų skaičiui peržengus šią ribą, t.y., apygardai tapus per maža ar per didele, jos ribos turi būti peržiūrėtos. Iš kelių savivaldybių ar jų dalių sudarytose apygardose dažnai susiklosto situacija, kad vienoje jos dalyje rinkėjai daugiausia balsų atiduoda vienam kandidatui, o kitoje dalyje – kitam, kuris kartais net nepatenka į antrąjį turą (Tytuvėnų, Paberžės, Gruzdžių, Meškuičių, Ginkūnų, Kairių, Pajūrio, Tenenio ir kt. seniūnijų atvejai). Be abejo, šių prijungtų seniūnijų gyventojų atstovavimas gerokai prastesnis, nei už nugalėtoją balsavusios apygardos dalies rinkėjų.
Šiame kontekste tenka išgirsti siūlymų, kad vienmandačių apygardų ribų prieš kiekvienus rinkimus tikslinti nereiktų, kad Seimo nariai būtų renkami savivaldybėmis, apjungiant tik mažesnes savivaldybes. Tačiau tai teigiantys neįsigilina į savo siūlymų pasekmes. Pirmiausia, tokiam vienmandačių sudarymo „patobulinimui“ nepritartų Konstitucinis Tesimas, nes tokia vienmandačių apygardų sudarymo tvarka neabejotinai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55, taip pat net 1, 4, o gal ir kitus straipsnius.
Kitaip tariant, tokiu atveju rinkimai jau nebebūtų vykdomi laikantis lygios rinkimų teisės (55 str.), todėl juos nebegalėtume vadinti demokratiškais, o Lietuvos – demokratine valstybe
Daugumos rinkimų sistema yra ir mažiau demokratiška, nes garantuoja žymiai mažesnį rinkėjų atstovavimą nei proporcinė. Pavyzdžiui, 2020 m. Seimo rinkimuose 36,8 proc. rinkėjų proporcinėje rinkimų dalyje balsavo už Seimo mandatus gavusius sąrašus, 2016 m. tokių rinkėjų buvo 39,3 proc., tuo tarpu nugalėtojai vienmandatėse antrąjame rinkimų ture vidutiniškai surinko 15,9 proc. (2020 m.) ir 14,9 proc. (2016 m.) rinkėjų balsų. Iš kurių apie pusė buvo kitų pirmojo turo kandidatų rinkėjų balsai, t.y., tokių rinkėjų, kurie antrąjame rinkimų ture dažniausiai balsuoja jau nebe „už“, o „prieš“. Sutinku, kad dviejų turų absoliučios daugumos sistema užtikrina daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių interesus – jų atstovai išrenkami į Seimą.
Britiška paprastos daugumos „pirmas prie finišo“ (angl. first past the post) vieno turo rinkimų vienmandatėse tvarka daugiapartinės sistemos atveju, t.y., ir Lietuvoje, neužtikrintų net daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių atstovavimo, nes galimai tik truputį daugiau rinkėjų balsų nei kiti vienmandatės apygardos kandidatai gavę politikai iš karto patektų į Seimą, tačiau visumoje už juos būtų balsavę tik nedidelė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tad bandyti taupyti išlaidas rinkimams paliekant vienmandates apygardas bet atsisakius antrojo turo demokratijos požiūriu būtų itin klaidingas sprendimas.
Toks atvejis Lietuvos istorijoje jau buvo – tai 2000 m. Seimo rinkimai, kuriuose šios nedemokratiškos reformos iniciatoriai rezultate netikėtai gavo gerokai mažiau mandatų nei jų oponentai. Tuo tarpu proporcinė rinkimų sistema užtikrina ne tik daugumos valdžią, bet ir mažiau skaitlingų visuomenės grupių atstovavimą. Kaip tik tai ir yra modernios XXI a. demokratijos siekiamybė. Štai dėl šios priežasties tik proporcinė rinkimų sistema taikoma Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, visose Skandinavijos regiono šalyse. Ją demokratiški mūsų kaimynai jau seniai pasirinko ir neteko girdėti, kad norėtų kažką keisti.
Į ką mes lygiuojamės? Manot, į britus? Tikrai ne. Panašu, kad į Rytų kaimynus. Juk tik daugumos ar į mūsiškę panašios mišrios paralelinės rinkimų sistemos taikomos Rusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, kai kuriose Rytų Azijos šalyse.
Tiesa, Ukraina jau pakeitė rinkimų tvarką reglamentuojančius įstatymus ir 2023 m. rinkimai į Verchovną Radą jau turėtų būti vykdomi taikant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą.
Tad renkant Seimą naudojame visai ne vakarietišką rinkimų sistemą. Neteisūs ir tie, kurie teigia, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus. Lietuvoje sąrašai „atviri“, tad prašom, reitinguokit, rinkitės jums priimtinus politikus.
Proporcinėje rinkimų sistemos dalyje rinkėjų politinių preferencijų proporcingumą gautų mandatų skaičiui šiek tiek iškreipia leidimo atstovauti barjeras, kuris Lietuvos Seimo rinkimuose yra 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms. Tikrai didokas – jo sumažinimo klausimas taip pat turėtų būti svarstomas. Daugumoje demokratijų jis yra mažesnis, kai kur (pvz. Nyderlandų Karalystėje) jo iš viso nėra, tačiau tai jau kita tema.
Kaltinimai reformos inicitoriams, kad proporcinė rinkimų sistema bus palankesnė Tėvynės sąjungai, yra „laužti iš piršto“, nes buvusių Seimo rinkimų duomenys rodo, kad ši partija 2004 m., 2008 m., 2012 m. ir 2020 m. Seimo rinkimuose vienmandatėse apygardose gavo daugiau mandatų, nei jos sąrašas daugiamandatėje apygardoje. Ir tai pasiekta net esant tokiai situacijai, kai antrąjame rinkimų ture kaimiškose vienmandatėse apygardose Tėvynės sąjunga pritraukia mažiau kitų kandidatų balsų, nei opozicinės centro-kairės partijos. Ir tik 2016 m. Seimo rinkimuose Tėvynės sąjunga daugiamandatėje apygardoje užsitikrino daugiau balsų, nei vienmandatėse apygardose.
Proporcinėje rinkimų dalyje geriau sekėsi šiek teik mažiau įtakingoms partijoms. Pirmiausia – Darbo partijai, taip pat Partijai „Tvarka ir teisingumas“ kartais – liberalų partijoms, o pastaruoju metu (nuo 2012 m. Seimo rinkimų) – ir socialdemokratams. 2016 m. rinkimuose sėkmė vienmandatėse lydėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotus kandidatus. LVŽS atsovų pasitraukimas iš rinkimų tvarkos reformai sudarytos darbo grupės rodo, kad šios partijos lyderiai tikisi ir ateityje panačios, kaip 2016 m., sėkmės. Tačiau ar ji pasikartos? Ypač atsižvelgiant į tai, kad provincijoje vienmandačių apygardų skaičius mažėja, o Vilniuje – auga, atsižvelgiant į tai, kad vyksta kartų kaita. Tad prieš diskutuojant, kam bus palankesnė proporcinio atstovavimo rinkimų tvarką, rekomenduočiau panagrinėti ankstesnių metų Seimo rinkimų duomenis. O po to – jau diskutuoti remiantis argumentais, o ne kaip kažkam „atrodo“.
Taigi, išvada aiški – mišrios paralelinės rinkimų sistemos būtina atsisakyti ir Seimą rinkti naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Tačiau čia taip pat galimi keli variantai. Vienas iš jų – mums jau įprasta tvarka, kai valstybėje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda. Tačiau toks variantas turi savų trūkumų, pvz., diskriminuoja regionines partijas, todėl yra mažiau populiarus, nei šalies padalijimas į kelias daugiamandates apygardas. Tokia tvarka taikoma ir pas mūsų kaimynes: Latvijos teritorija padalinta į penkias daugiamandates apygardas, Estijos – į dvylika apygardų, gerokai didesnė Lenkijos teritorija – į 41 daugiamandatę apygardą, kuriose proporcingai jų rinkėjų skaičiui, renkama nuo 7 iki 15 Lenkijos Respublikos Seimo narių.
Kaimyninėse demokratijose taikoma jų parlamentų rinkimų tvarka ir Lietuvai nėra svetima. Juk tarpukaryje Lietuvos Respublikos Seimas buvo renkamas naudojant tik proporcinę rinkimų sistemą. 1920–1926 m. Lietuvos teritorija buvo padalinta į šešias (Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio ir Utenos), vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą – į septynias (renkant 1926 m. Seimą) daugiamandates rinkimų apygardas, kuriose renkamų Seimo narių skaičius varijavo nuo 9 iki 24. Dėl demografinių priežasčių keičiantis rinkėjų skaičiui, apygardų ribų peržiūrėti nereikėdavo, pakakdavo tiesiog patikslinti apygardoms tenkančias mandatų kvotas.
Iš tiesų buvo suformuotos dar keturios daugiamandatės apygardos (Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino), tačiau joms priskirtos tuo metu Lenkijos okupuotos teritorijos, tad šiose apygardose Seimo rinkimai nevyko. Ši tvarka buvo pakeista sovietmetyje – SSRS okupacijos metais „rinkimai“ Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo vykdomi taikant daugumos (mažoritarinę) rinkimų sistemą – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai formaliai buvo „renkami“ vienmandatėse apygardose. Panašu kad ši okupantų primesta tvarka taip prigijo Lietuvoje, kad iki šiol jos nenorima atsisakyti.
Taigi, Seimo rinkimų tvarkos pakeitimą, pereinant prie grynai proporcinės rinkimų sistemos, šalies teritoriją padalijant į kelias daugiamandates apygardas, istoriniu požiūriu taip pat reikėtų vertinti kaip Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarkos restituciją.
Svarbu apsispręsti, kiek gi daugiamandačių apygardų reikėtų Lietuvai? Ar jų pakaktų tik kelių, kaip yra kaimyninėje Latvijoje, ar keliolikos, pavyzdžiui, sutapatinant su apskritimis, atskirai dar išskiriant Vilnių, Kauną, panašiai kaip į daugiamandates apygardas padalinta Estijos teritorija. Kad tai įvertintume, pirmiausia aktualu nustatyti suformuotų daugiamandačių apygardų rinkėjų skaičiaus proporcijas, kurios lemtų Seimo mandatų kvotų pasiskirstymą.
Tarpukario Lietuvoje taikyta puiki tradicija daugiamandates apygardas formuoti sujungiant kelias to meto apskritis, o rinkimų apylinkės atitikdavo valsčių ribas. Tokia tvarka tikrai geresnė nei dabartinė, kai formuojant vienmandates apygardas skaldomos savivaldybės, o rinkimų apylinkių ribos ne visuomet dera su seniūnijų ribomis.
Jei daugiamandatės apygardos būtų sutapatintos su Lietuvos apskritimis (10), atskirai suformuojant dar ir Pasaulio lietuvių daugiamandatę apygardą (11-oji) ir paliekant dabartinį Seimo narių skaičių (141), tuomet, atsižvelgiant į 2020 m. Seimo rinkimų 1-ojo turo registruotų rinkėjų (2 457 722) pasiskirstymą apygardose, mandatų kvotos (vieno mandato kvota – 17 431 rinkėjas) pasiskirstytų štai taip: Vilniaus apsk. – 38 mandatai, Kauno apsk. – 28, Klaipėdos apsk. – 16, Šiaulių apsk. – 13, Panevėžio apsk. – 11, Alytaus, Marijampolės, Telšių ir Utenos apsk. – po 7, Tauragės apsk. – 5 ir Pasaulio lietuvių – 2. Ateityje ir toliau augant užsienyje balsuojančių rinkėjų skaičiui, o ypač – įvedus balsavimą internetu, Pasaulio lietuvių daugiamandatei apygardai skirta mandatų kvota proporcingai išaugtų.
Daugiamandates apygardas sutapatinant su apskritimis taptų aktuali minimalaus barjero atstovauti problema, nes mažosiose apygardose nebūtų įmanoma taikyti šiuo metu nustatyto 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms barjero. T.y., „natūralus barjeras“ būtų ženkliai aukštesnis už įstatymais nustatytą. Toliau neišvengiamai mažėjant rinkėjų skaičiui mažosiose apskrityse: Tauragės, Utenos, Telšių, Marijampolės, Alytaus, Panevėžio, daugiamandatėms apygardoms rinkėjų kvota būtų mažinama, o augančiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apygardose – didinama.
Tai gerokai iškreiptų rinkėjų politinių preferencijų ir partijų gautų mandatų skaičiaus proporcijos, nes ne tik neįtakingiausios, bet ir labiau populiarios politinės jėgos, kurios šiandien sėkmingai įveikia 5 proc. barjerą, mažosiose daugiamandatėse apygardose neįstengtų gauti mandatų. Be to, didesnis apygardų skaičius visuomet mažina proporcingumą (dėl liekanų ir t.t.).
Minėtus trūkumus galima pašalinti pritaikius tarpukario Lietuvos patirtį – daugiamandates apygardas formuoti sujungiant mažesnes apskritis. Lentelėje ir žemėlapyje pateiktas optimaliausias apskričių jungimo į daugiamandates apygardas variantas. Daugiausia rinkėjų turinčias Vilniaus ir Kauno apskritis tikslinga palikti kaip atskiras daugiamandates apygardas, o likusias (8) sujungti po dvi.
Šis variantas yra geresnis, nes ženkliai sumažėja rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp didžiausių (Vilniaus, Kauno) ir mažiausių (Alytaus-Marijampolės ir kt.) daugiamandačių apygardų, išsprendžiama leidimo atstovauti barjero suvienodinimo problema. Apygardos tampa panašesnės ir užimamu plotu bei jas sudarančių rinkimų apylinkių skaičiumi. Svarbus tokiu principu suformuotų daugiamandačių apygardų privalumas – jų derinimas su Lietuvos administraciniu suskirstymu.
Dėl demografinių priežasčių kintant rinkėjų skaičiui apygardose nebereiktų peržiūrėti jų ribų, o lygios rinkimų teisės principas būtų įgyvendintas periodiškai perskaičiuojant mandatų kvotas. Taip būtų išvengta galimų manipuliacijų (džerimanderingas) prieš kiekvienus rinkimus perbraižant vienmandačių apygardų žemėlapius.
Tokia Seimo rinkimų tvarka būtų teisinga, paprasta, efektyvi ir reikalaujanti gerokai mažiau biudžeto išlaidų. Panašia tvarka yra renkamas mūsų kaimynės Latvijos Saeima, panašia tvarka buvo renkamas ir tarpukario Lietuvos Respublikos Seimas. Tad kodėl jos netaikyti šiandien?
