Laisva Amerika įjungė lendlizą vergovinei ekssupergalybei. Atplukdė Rusijai daug daug Busho šlaunelių. Naiviai patikėjusi, kad tiems nabagams praėjo noras kariauti.
Pasaulis nulėkė septynmyliais žingsniais į ateitį. Išėję iš SovRusijos lagerio belaisviai kibo į internetą, mobiliuosius ir šiaip kinkėsi kapitalizmą dirbdami už du. Kūrė ateitį ir vaikų gerovę.
O kolektyvinis Jemelia iš Rusijos Prostokvašino kaimo toliau gėrė prie bakūžės, sugriuvusios bene Gagarino triumfo dieną. Tarp dviejų butelių svaigo kurdamas vaizdus apie, kaip jam atrodė, gražią didingą SovRusijos praeitį. Su daug daug raketų. Kuriomis pasaulį šitą Jemelia ir jo vadas Pu išardysią, o ant griuvėsių tų rusišką pasaulį pastatysią.
Praėjus daugiau kaip 30 m. po Busho šlaunelių lendlizo atstumas tarp buvusių supergalybių Amerikos ir SovRusijos – didelės plačios žirklės.
Prieš kelias dienas Amerikos mokslininkai paskelbė radę būdą gaminti elektrą termobranduolinės sintezės būdu. Tai leis generuoti elektrą neišmetant į atmosferą dujų ir nesukeliant šiltnamio efekto, dėl ko mūsų pasauliui seniai ne be pagrindo piešiama Paskutiniojo teismo diena.
Dar daugiau. Mokslininkai iš Lawrence’o Livermore’o nacionalinės laboratorijos, pirmąkart atlikę termobranduolinės sintezės reakciją, energijos pagamino daugiau, nei sunaudojo procesui.
Dėl šio Amerikos šuolio pasaulis stojasi prieš galimybę išgyventi be anglies, naftos ir dujų. Gaminti švarią, saugią ir visiems prieinamą elektrą. Termobranduolinės sintezės potencialas – 4 mln. kartų daugiau energijos nei dabar išgaunama cheminėmis reakcijomis deginant anglį, naftą ir dujas, ir keturis kartus daugiau, nei pagamina visos pasaulio atominės jėgainės.
Taip, nuo pirmos termobranduolinės sintezės reakcijos iki pramoniniais kiekiais gaminamos elektros – toks pat kelias, kaip nuo malkomis kūrenamos krosnies iki akmens anglimi varomos elektrinės. Bet Vakarų civilizacija tą kelią nueis, ir greičiausiai dar iki ribinių Žemei 2050-ųjų.
Praėjus porai dienų po XXI a. raidą lemsiančio Amerikos mokslo šuolio Rusija paleido per 70 raketų, pagamintų išlupinėjus mikroschemas iš vakarietiškų skalbimo mašinų, į Ukrainos elektrines ir elektros pastotes.
Daugiau kaip 60 raketų Ukrainos kariai numušė. Sugadintas elektros ir šilumos tiekimo sistemas Ukraina atstatė vienur per parą, kitur per dvi su trupučiu. Tiek truko kolektyvinio Jemelios ir jo vado Pu džiaugsmas Rusijoje.
Tai šen, tai ten mėlyna ugnimi degė Jemelios trobos, prekybos centrai ir naftos rezervuarai. Dujas kolektyvinis Jemelia degino pats – nebebuvo kam parduoti. Schroderio-Merkel epochoje buvusi kolektyvinio Jemelios vasalė Vokietija atidarė pirmąjį suskystintų dujų terminalą.
„Brent“ nafta šokinėjo tarp 76 ir 79 dolerių už statinę. Rusiška „Urals“ išvis kainavo pigiau grybo – 53,40. Vado Pu šunkeliais vedžiojamas kolektyvinis Jemelia, ką tik čia grasinęs nebeduoti naftos toms šalims, kurios pripažins Vakarų įvestas lubas rusiškai naftai ties 60 dolerių, išleido Vakaruose apdraustus, taigi lubas pripažįstančius tankerius į Indiją ir kitur.
Meluoti sau gali kiek nori, bet kur dings kolektyvinis Jemelia žiemą basas. Prakišus žvaigždžių karus, šiaip ne taip išgyvenus su Busho šlaunelėmis buvusiai supergalybei liko tik vagių karai.
Zekų karai tiesiogine žodžio prasme. Prieš Ukrainos savanorius – tūkstančiai zekų tiesiai iš kalėjimų. Prieš kariauti išmokytus, laisvę ginančius žmones – paskubom sugaudyti, pusiau aprengti ir basi vado Pu čmobikai, turėję galimybę, bet taip ir nesupratę, kam jiems ta laisvė.
Skalbiankės užsiraukė. Daugiau ukrainiečiai kolektyviniam Jemeliai neduos nė vienos. Anei papuošalų damoms, anei kompiuterio, anei unitazo.
Kol Ukraina gaus „Patriot“, Rusija dar sunaikins dešimt dvidešimt Ukrainos elektros pastočių, tiesiu raketos pataikymu nužudys kelias gražias jaunas šeimas Krivyj Rihe, Vynicioje ar Zaporižėje. Gal dar užpuls Ukrainą iš Baltarusijos ir su Baltarusija. Dar paguldys antrą šimtą tūkstantį savo jemelių. Bet karo rezultatas bus tas pats.
Zekų karai vs laisvės karai – tas pats, kas lyginti akmens anglies elektrinę su būsima termobranduolinės sintezės jėgaine. Gamina tą patį, bet naudingumo koeficientas ir šalutiniai reiškiniai – it žemė ir dangus.
Kolektyvinis Jemelia – seniai ne varžovas kolektyviniams Vakarams, kaip pro išmuštus išpuvusius zeko dantis švebeldžiuoja Jemelia. Tik Vakarai vis nenori su durnium prasidėti. Nenori nė pirštu paliesti Jemelios. Palieka vienai Ukrainai su juo kariauti.
Mąsto svajoja – o gal ims ir susipras Ukrainoje skaudžiai mušamas Jemelia savo apspangusia galva, kad jo vaizdiniai apie gražią didingą SovRusijos praeitį baigsis taip pat – neekologiškomis vištų šlaunelėmis iš trečio Amerikos lendlizo rusams nuo bado mirties gelbėti?
Nesusipranta Jemelia. Eina ir eina bangomis mirti prie Bachmuto ir kitur, kur tik nuvaro. Negali susiprasti. Jei kolektyvinis Jemelia būtų kada nors įjungęs tuo tikslu galvą, nebūtų leidęs pradėti šito vagių karo. Pasmerkto zekų karo.
Lietuviai, kuriuos pagrįstai piktina tai, kad NATO šalys keistai vis atsisako duoti Ukrainai 300 abramsų ir leopardų ir kokį pusšimtį vakarietiškų naikintuvų, bandydamos iškišti dar vieną rusišką karo senieną, šaukia, kiek dar ukrainiečių kraujo teks pralieti, kad NATO atsikvošėtų.
O gal laikas pažiūrėti kitu kampu? Gal Amerika neduoda abramsų ir fantomų greitai Ukrainos pergalei tik todėl, kad karu amžinai svaigstantis kolektyvinis Rusijos Jemelia ją taip užkniso, jog amerikiečiams negaila tų jemelių, kapomis prie Bachmuto krentančių? Laukia, kol kolektyvinis Jemelia įjungs galvą? Tada ir abramsų nebereiks.
Jei jau zekų karai, ir kariavimo taisyklės pagal kalėjimo „poniatkes“?
