Tai buvo ne kokios politinės perbėgėlės Blinkevičiūtės aikštingas purptelėjimas apie Skvernelį, kad tas kuria Migrantų partiją be vertybių. Eurokomisarės 32 p. mišiolas, skirtas ES institucijų darbuotojams, pilnas lenininių kliedesių apie kovą su vis dar pasitaikančiais trūkumais, „giliai įsišaknijusiais individualiame ir kolektyviniame elgesyje“.
Jonas ir Marija – blogai. Malika ir Julio – gerai. Kažką primena tas Maltos socialistės mišiolas? Kaipgi. Karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga. Naujakalbė, dvejamintė, Orwellas, „1984-ieji“. Tą net liberalu pasikrikštijęs valstietis Pranckietis dabar žino.
Ką kiti eurokomisarai, įskaitant mūsų valstietį Sinkevičių? Prieš, susilaikiusių nėra. Bendru sutarimu, ir po Kalėdų. Visus į psichiatrinę? Lietuvoje ir Bavarijoje, Italijoje ir Lenkijoje kilo pasipiktinimas. Bet jei kas jūsų paklaustų, o kiek kartų per kelis šiuos mėnesius žiūrėdami televizijų žinias, girdėjote vedėjus sakant „artėja Kalėdos“?
Neatkreipėte dėmesio? Taigi. Jūsų ausies neberėžia tokia keistenybė kaip „didžiosios žiemos šventės“. Eina kaip iš pypkės. Kalėdų surogatas. Ir komercinių, ir nacionalinio transliuotojo eteriuose. O niekas iš tų, kuriems Kalėdos yra tik painstagraminti eglę ir feisbuke susipjauti dėl to, kurio geresnė, na, dar persiryti silkių ir mišrainių Kūčių vakarą, nė nesumirksėjo.
Maltos socialistė, net turėdama eurokomisarės galių, Kalėdų nepavogs. Bent jau iš tų, kurie tiki, kad Kūčių vakarą jie švenčia Kristaus gimtadienį, tai tikrai. Ne tokie bandė iš jų Kalėdas vogti.
Bet tai ką, jums Briuselyje, dar neužteko antivakserių? Tai vandens pylimas ant Kremliaus propagandos malūno. Ir ant Orbano, le Pen, Tomaševskio ir Kaczynskio – visų tų bičų su koloradkėmis ir be jų, kurie buvo susirinkę Varšuvoje į vieną krūvą – malūno. Tiesą sakant, malūnas tas – vienas ir tas pats.
Tiek blogo, tiek savo mišiolu Europai padarė Maltos marksistė H.Dalli, kiek ji nuveikė Kremliaus naudai, visa Putino kareivija su „Russia Today“ ir kitų rusiškų TV kamarile, visa Prigožino trolių armija ir šeimamaršiais nepadarė per visus pandeminius 2021-uosius.
Ideali propagandos klišė – štai ką jums ruošia Gėjropa – ji vagia iš jūsų vaikų Kalėdas, Kristų greit garbinsit katakombose. Kaip iki Romos imperatoriaus Konstantino.
Bet net tai – nedidelis blogis, palyginti su tikrąja užmačia, kuriai, panašu, skirtas H.Dalli mišiolas.
Kas begali būti blogiau? Gali. Suėsti, sunaikinti racionalią žmonių kalbą. Pakeisti ją iracionalia naujakalbe.
Per stipriai? H.Dalli mišiolo citata: „Mūsų komunikacijoje niekada neturi būti daroma prielaida, kad žmonės yra heteroseksualūs ir susitapatina su gimimo metu jiems priskirta lytimi, todėl reikėtų vengti kalbėti apie dvi lytis, vengti pradėti kalbą kreipimusi ponios ir ponai.“
„Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairėse“ daug išlygų. Sakoma, kad tai neformalus šios srities reguliavimas, VU nesiekia kalbos reglamentuoti. Niekas negali nurodyti, kokias lyčiai jautrios kalbos formas ir kiek jų vartoti. Bet tuo pat metu išlenda yla: „VU bendruomenė įsipareigoja tokiai kalbai, iš VU bendruomenės narių tikimasi kalbinio sąmoningumo.“
Kreipiesi į kolegas „ponios ir ponai“, ir jau tu nesąmoningas ponas. Jokio spaudimo?
Kuo baigiasi visi išvedžiojimai apie įtraukią politiką, jautrią kalbą? Šlykščiausia cenzūra. Rusija prievartauja tviterį. Kinija tviterį tiesiog uždraudžia. Kinija uždraudė net Mikę Pūkuotuką. Mat menko protelio Meškiukas labai jau panašus į diktatorių Xi. PSO uždraudė koronaviruso atmainą Xi. Pavadino omikronu. Kad tik neįžeistų diktatoriaus Xi jausmų.
O bandėte skaičiuoti, kiek Lietuvoje atvejų, kai Konstitucijos 44 str. panaikintas de facto?
Ponioms ir ponams, susirūpinusiems „jautria kalba“, tenka priminti, kad XX a. diktatoriai, dar prieš susidorodami su „liaudies priešais“, griebėsi kalbos. Vos pasiskelbęs liaudies komisarų tarybos pirmininku Leninas iš rusų alfabeto išbraukė keturias ar net daugiau jam nepatikusių raidžių. Stalinas parašė str. „Marksizmas ir kalbotyros klausimai“ ir panš. Lietuvių kalbos komisijos ir inspekcijos – šitų bičų su pavažiavusiais stogais darbų sekėjai.
Bolševikai buvo tokie jautrūs mūsų kalbai, kad iškart panaikino Kalėdas ir Kalėdų senelį. Davė Diedą Morozą. Kreipinį „ponios ir ponai“ panaikino bukvaliai – sušaudydami visus, panašesnius į ponias ir ponus. Krikštynas pakeitė vardo suteikimo švente. Panaikino žodžius „ūkininkas“ ir „verslininkas“. Partizanai jautriai pervadinti banditais. Maskolių okupacija – darbo žmonių revoliucija ir išvadavimu.
Įtrauki politika. Geriau nei Orwellas apie ją ir jautrią kalbą neparašys niekas:
– Kaip einasi žodynas? – paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.
– Lėtai, – atsakė Saimas. – Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.
Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito.
– Vienuoliktas leidimas bus galutinis, – paaiškino jis. – Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą – tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės išmokti. Tu tikriausiai manei, kad pagrindinis mūsų darbas – tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos – dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustom kalbą.
Bandom suteikti kalbai tobulą formą. Kuo eurokomisarės H.Dalli mišiolas skiriasi nuo Didžiojo brolio kuriamo tobulo žodyno, kurio tikslas – apipjaustyti kalbą? Raginimas vengti pradėti kalbą kreipiniu „ponios ir ponai“ – nuo veiksmų tų šiknių, kurie liepė vartoti „draugai“?
Taip, tai dar ne įsakymas. Bet visada atsiras chunveibinų, kurie privers tų idiotiškų rekomendacijų laikytis kaip įsakymo. Jau atsirado. Tų, kurie kuria „jautrią“ naujakalbę. Ir ne mažiau aršiai nei buvę draugai primygtinai siūlo vartoti „žmoga“ vietoj „žmogus“.
Kas toliau? Kaip aprašyta Orwello, „beveik nebūdavo savaitės, kad „The Times“ neišspausdintų straipsnelio, kuriame koks nors pyplys šniukštinėtojas, paprastai vadinamas mažuoju didvyriu, nusiklausė kompromituojančių žodžių ir apskundė savo tėvus minčių policijai“?
Kalba yra didžiausias stebuklas iš to, ką sukūrė žmogus. Racionalumo topas. Kalba numato šimtus išimčių. O ten, kur išimčių kalba nenumatė, kur neturim nei žmogės, nei žmogo, tai irgi yra racionalu, nes neracionalu subinėj ieškot obuolių, ar ne?
Ir jei ką nors per tūkstančius metų šimtų kartų puoselėta kalba gali įžeisti, tai tik dėl to, kad tokiam kvankai XXI a. prabanga seniai subinę drasko. Arba toks tipas yra toks nevykėlis, kad nebesugeba savęs išreikšti kitaip, kaip tik kibdamas į atlapus gimtajai kalbai.
Bet jei visai tiksliai, tai ne į atlapus kalbai, o visiems kitiems žmonėms, kurių jis negerbia, bet, kaip ir kiekvienas narcizas, geidauja, kad visi išskirtinai gerbtų visus iki vieno jo išsidirbinėjimus.
Bet kuris individas gali kalbėti kaip tik jam šauna į galvą. Kad ir pridėdamas prie kiekvieno skiemens dalelytę ver-. Kaip kažkada buvo įprasta mažvaikiams.
Gali būti, kad žmonės prieš pat antrą Didįjį tvaną jau sakys „žmoga“. Bet prie to prieis patys, be Maltos socialisčių ir kalbos jautruolių rekomendacijų ar vietinių chunveibinų kalbinės agresijos. Niekas, nei eurokomisarė, nei universiteto rektorius, nei net Valstybinė kalbos komisija neturėtų nurodinėti gyviems žmonėms, kaip jiems kalbėti gyva kalba.
Nepaisant senkalbės miglotumo, nejautrumo lyčiai, kitų socialistams nemielų prasmių atspalvių, su protu nesusipykusiam žmogui nesuvokiamas kalbos žodžių naikinimo grožis.
Kai koks „jautrios kalbos“ apsėstasis Grinčas puola gydyti tradicijas, o ypač kalbą, nes kas nors gali dėl gimtosios kalbos įsižeisti, šitaip lengvai įsižeidžiantiems, kaip parašė aštrialiežuvis A.Puklevičius, o praktikoje Grinčui pritaikė Kauno policininkai, norisi rekomenduoti gerą psichoterapeutą. Tai daug efektyvesnis kelias dvasinės pusiausvyros link nei kalbos apipjaustymai ir žodžių draudimai.
