Nesąmonės tai. Nereikia lietuviui nei katino, nei vaikų, nei klebono. Anei mylimo žmogaus ir pinigų. Lietuviui iki pilnos laimės trūksta tik kokių 10-15 draudimų.
Pasaulio laimės indeksas tai patvirtina. Po Nepriklausomybės atgavimo, kai turėjom beveik laisviausią pasaulyje Spaudos įstatymą, o Seimo teologės spec. komisijos net juodžiausiam sapne nebūtų susapnavuios ištirti, kodėl žurnalistai rašo apie kokio Seimo niekšelio nešvarų biznį, kai valdžia dar nebuvo nusprendusi mums nurodinėti, ką gert ir ką į gūžį įsimest, o prezidentai turguose pasičepsėdami ragaudavo samagono, vilkomės laimingųjų tautų šimtuko pabaigoje. Ar net toliau.
Kuo daugiau draudimų įvesdavo valdžia, tuo aukščiau kilome Pasaulio laimės indekse.
Pasaulio laimės indeksas skelbia, kad Lietuva jau 50-a. Estus ir tuos (63 vieta) aplenkėm. Turbūt tik todėl, kad uždraudėm vyną ir alų po aštuonių vakaro, o sekmadieniais po trijų. Tikslas – pavyti ir aplenkti laimingiausią pasaulio šalį Suomiją iki kaimiečių Seimo pabaigos.
Valdžia daro, ką gali.
Kažkas pasišovė uždrausti dyzelinius automobilius. Premjeras blaškosi per miegus: vieną dieną žada uždrausti apsipirkti sekmadieniais, kitą – tik per Kalėdas ir Velykas. Matyt, taip per aplinkui reikia – kad greičiau atvirstume į pagonis. Dar Basanavičius žinojo, kad pagonys buvo laimingesni.
Veryga uždraudė galybę moderniausių vaistų tik todėl, kad ligoniai vis tiek būdavo nelaimingi. Kepenis apskritai siūlo uždrausti sirgti ir vaikščioti pas daktarus. Pamatysit, kaip visi apsals iš laimės. Kaip apsalo mokytojai. Nuo rugsėjo visi gaus po lygiai – ir tie, kurie dirba daug, ir tie, kurie vietoj pamokų popierėlius dėlios. Etatas = laimės matas.
Nuo rugsėjo į darželius vaikai galės atsinešti tik sveikus užkandžius. Darželio trojka – blyškus NKVD atspindys tautinio švietimo sistemoje? Sumuštinis su duona, kurioje 0,5 proc. cukraus per daug, šakotis ar keksiukas – raus į šiukšlių dėžę!
Vaikučiams nebereikės per ašaras srėbti sriubą. Vietoj sriubos šaukšto – kopūstlapis už tėvelį, cukinija – už močiutę, kiaulpienė ar moliūgas – už Skvernelį. Virtų bulvių – tik kartą per savaitę. Tarkuotų – kartą per dvi. Tautinis kaimiečių rinkėjų pasididžiavimas cepelinai – tik Seimo sesijos pradžios proga. Be spirgių, jei ką.
Bandelės ir duona – tik prėskos. Kad per skanu vaikams nepasirodytų.
Užtat kiek mūsų vaikai gaus morkų-kopūstų kotletų, avižinių dribsnių blynelių su obuoliais ir bananais, moliūgų ir cukinijų blynų, žuvies ir cukinijų maltinukų, morkų pyrago su obuolių sultimis, grikių troškinio su žolėmis, cukinijų plokštainio su jogurto česnakiniu padažu ir, žinoma, nitratais. Apsilaižyt galima. Ir daug kitokio gero iš kiaulpienių ir kitų žolių.
Vardan tos lietuvių laimės. Švietimo ir mokslo ministerijos maisto technologė taip ir pasakė: šia tvarka siekiama ugdyti laimingesnius vaikus.
Įvedus laimę skatinantį vaikų maitinimą turės pasistengti ir tėvai. Tai jau dabar meskit iš šaldytuvų dešras ir kindziuką, sviestą ir grietinę, pamirškit bankucheną. Iškart pajusit, kaip gurgia laimė paširdžiuos.
Savo ruožtu pati Švietimo ir mokslo ministerija turėtų apsivalyti privalomos mokyklinės literatūros sąrašus nuo dviprasmybių. Bent jau laimės klausimu.
Antai jau kelintai lietuvių mokinių kartai vargiai besuprantama rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana apie laimę yra pasisakiusi taip, kad net cituot baugu: „Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunkus, vargingas tarnavimas. Jei jis duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga. Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik laimei žūtbūt sugauti, nerėkia ir nesidrasko jos neradęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugiasi kaip kokia dovana prie progos.“
Priešingai nei tauzijo iš bajorų kilusi Šatrijos Ragana, valstiečiai žino, kad gyvenimas Lietuvoje valdant Karbauskiui yra pati tikriausia laimės duodamoji įstaiga. Laimę mums suteiks vis nauji valdžios draudimai, o visuotinė laimė mus galutinai ištiks kažkur tarp Prezidento ir Seimo rinkimų.
Liko sunaikinti tik alų geriančius, cukrų ir riebalus puntančius bei dūmą traukiančius lietuvius. Kelias į kelių tūkstančių likusių lietuvių laimę eina per seriją itin svarbių draudimų. Todėl visoms cigaretėms bus įvesta vienoda pakuotė. Parduotuvėse uždrausta rodyti cigaretes. Atskira krautuvė cigaretėms – tai juk puiki pradžia. Lauko kavinėse uždrausta rūkyti. Ir namų balkonuose.
Galima tik įsivaizduoti, kiek papildomo darbo turės miestų policija. Tūkstantis iškvietimų per valandą gaudyti rūkorių, kuriuos nutverti bus įmanoma nebent prisėlinus nematomu skraidančiu kilimu. Tačiau ko nepadarysi vardan tos laimės?
Kiekviena kova reikalinga aukų. Komunistų lozungas in action: „Jėga į laimę visus nutempsim!“
Nėra absoliutaus visuotinio gėrio? Žmogus kaip rūšis XXI a. gyvena taip ilgai, kad tikrai turi teisę numirti nuo ko jis nori?
Pagaliau jei pagrįstai rūpinamės neįgaliųjų patogumu, tai kodėl neturėtume pagalvoti (bent jau kartais) ir apie rūkančiųjų? Ar jie – ne žmonės? Ne piliečiai? Mokesčių nemoka? Jie tiek permoka akcizo už priklausomybę nuo dūmo, kad seniai išlaiko visas vėžio klinikas ir dar lieka. O ką mes, nerūkantieji, jiems už tai? Špygą ir užpakalį. Kur lygybė prieš įstatymą, žmogaus teisės?
Aiškinkite savo bobutei, atsako valdžia plačią draudimų vagą varydama.
Blogai yra ne tai, kad rūkantieji nebegalės gadinti mums oro lauko kavinėse ar balkonuose. Blogai tai, kad po visų cigarečių uždarymo į tą patį sovietinio pavyzdžio pakelį ateis laikas saldainiams ir zefyrams. Ir ne tik jiems.
O blogiausia, kad piliečiai kasdien vis atviriau yra laikomi vaikais, kuriems reikia viską drausti, nes kitaip jie viską sunaikintų, sulaužytų. Kelias į vergovę grįstas draudimais, kurie visi paremti net labai gerais norais. Bet nepamirškim liaudies išminties – gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.
Po cigarečių skyrių krautuvėse ateis laikas kirpykloms ir restoranams. Nė nepamatysim, kaip visi bus kerpami pagal vieną modelį, turės valgyti tą patį prėską maistą, rengtis tuo pačiu zuperiniu maišu ir kartoti tas pačias sudrumsto proto verygines nesąmones. Žiūrėk, kelias nihabui su čadra jau ir užbaigtas.
Jei kam nors tai yra kelias į visuotinę laimę ir sveikatą, tai – zoologijos sodo laimė, kurią primetam ten uždarytiems tigrams, liūtams, beždžionėms. Zoologijos sode gyvūnai išties gyvena ilgiau nei laisvėje. Tik ar jiems ten geriau?
SSRS buvo aptvėrusi per 22 mln. kv. km. Skaičiuojant su satelitais žmonių zoologijos sodu buvo paversta penktadalis planetos. Šio sodo prižiūrėtojai taip pat gražiai suokė apie visuotinę laimę. Gyvenimą komunizme, kur kiekvienam bus atseikėjama ne pagal jo darbą, o pagal poreikius. Kuo anie baigė? Į pabaigą net duona buvo pagal korteles.
Tai gal turėkite sąžinės? Įvesdami draudimus bent jau nekaišiokite tokių jausmingų žodžių, kaip laimė. Ir taip blūdo per daug.
Kiek filosofų – tiek laimės apibrėžimų. Kantui atrodė, kad žmogus turi siekti ne laimės, o tapti vertu laimės. Jaspersas laimės ieškojo anapus gėrybių ir siejo ją tai su meditacija vienatvėje, tai egzistencine komunikacija. Mūsiškis Maceina, priešingai, laimę suprato kaip absoliutų visko turėjimą, todėl pagal jį laimė įmanoma tik amžinybėje.
Bet čia gal labiau tiktų Freudas: „Galėčiau teigti, kad ketinimas padaryti žmogų laimingą nebuvo įtrauktas į pasaulio sukūrimo planą.“
O kas ginčydavosi su Freudu? Jo pacientai čia turbūt nebuvo paskutiniai.