Traukydami pečiais galėjom prisiminti ir liberalą A. Gelūną, taip pat nesulaukusį kadencijos pabaigos ir asmeninius reikalus iškėlusį aukščiau už jį rinkusios tautos. Na, ir dar socialdemokratą A. Rudį, kuris dėl asmeniškai naudingų priežasčių anksčiau laiko persikraustė iš Seimo į Mėsos perdirbėjų asociaciją. O čia Seimo narys tegu ir iš feikinės, bet „Mėslitos“.
Ilgai laukti paaiškinimų išsižiojus neteko. Žinia nugriaudėjo kaip perkūnija Naujųjų naktį. Prokuratūra kreipėsi į Seimą, prašydama panaikinti K.Bartoševičiaus neliečiamybę. Seimo nariui pradėta byla pagal 150 str. 3 ir 4 dalį ir 153 str. 1 dalį.
Prokuratūra kaltina Seimo narį prievartavimu. Ne šiaip prievartavimu. Pedofilija. Seime – pedofilas. Valdančiojoje daugumoje – pedofilas. Pranešimas – kaip iš Garliavos patvorio. Bet tai transliuoja ne eksteisėja N. Venckienė. Visi šalies naujienų portalai.
Niekam, net pikčiausiam priešui tokio fakto nelinkėtum. O čia dar konservatoriai, kuriems kaip tam vilkui beuodegiui, kam klius, kam neklius, o jiems visada. Tragedija, katastrofa, kartoja valdančiosios daugumos nariai.
Pats K. Bartoševičius kalbinamas reporterių aiškina, kad jis nieko nežino apie jokį tyrimą, išeina dėl asmeninių priežasčių. Prokuratūra rašte Seimui tvirtina, kad ikiteisminį tyrimą ji pradėjo praėjusių metų lapkričio 15-ąją. Prokurorai neįspėjo įtariamojo tris mėnesius?
Klausimų kyla ir daugiau. Jų negali nekilti, jei jau pačios valdančiosios daugumos atstovai sako, kad tai katastrofa. Bet pirmiausia vienas svarbus pastebėjimas.
Sudegusio teatro aktoriai, vietos nerandančios sporto žvaigždės, dainorėliai ir šokėjėliai, apie kurių politines pažiūras, ką jau ten apie kitas savybes, partijų lyderiai žino tiek pat, kiek kiaulės apie debesis.
K. Bartoševičius buvo klasikinis šito politikos žanro atvejis – žmogus, į Seimo daugumą patekęs tiesiai iš „Dviračio žinių“. Vilkaičio, Antano ir kt. tikrų ar sukurtų personažų pramintu taku.
Verbuodamos įžymybes iš šalies, partijos seniai vaikščiojo plonu ledu. Šįryt ledas įlūžo. Reputacinis smūgis net ir visko mačiusiai lietuviškai politikai – sunkiai išmatuojamas. Bet ne paskutinis.
Kai atsitinka tragedija, o pasinaudojant Seimo liberalo E.Gentvilo žodžiais, ištinka katastrofa, visuomenė turėtų tą pačią valandą išgirsti, ką apie katastrofą sako valdančioji partija. Arba daugumos lyderė Ministrė Pirmininkė. Tą pačią valandą. Politika yra ne apie tylėjimą. Politika yra apie kalbėjimą su žmonėmis, kad ir kas atsitiktų. Ėjo valandos, o aukštųjų sluoksnių komentarų nebuvo.
Ne visi tokiai pozicijai, kad politika yra apie kalbėjimą, pritaria. Iškart įsijungė gynybiniai refleksai sąlyginiu pavadinimu „mūsiškį muša“. Virtę pirmuoju bastionu.
„O tai ką čia daug komentuoti. Yra kaltinimas. Teisėsauga ištirs. Jei kaltas, sės, jei nekaltas, nesės. Kuo čia dėta konservatorių partija?“
Tik tuo, kad ji valdo šalį. Mea culpa, mea maxima culpa (mano kaltė, mano didžiausia kaltė – lot.) principą išgalvojo krikščionys. Bet jis absoliučiai tinka ir visoms demokratinėms valdžioms. Juolab partijai, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys“.
Tai, kas atsitiko, galėjo atsitikti su bet kuria kita šalies partija. Taip jau atsitiko, kad katastrofa ištiko konservatorius. Bet nothing personal. Valdžios duona nėra skalsi. Kartais net labai rupi. Partijai, juolab valdančiajai, dažnai tenka prisiimti ir kaltes, kurių ji neužsitarnavo, nenusipelnė.
Bet tam ji ir valdžia, kad prisiimtų daugiau atsakomybės nei mes, paprasti mirtingieji miestiečiai ir kaimiečiai. Pagaliau, bet kuri partija privalo prisiimti atsakomybę už savo sąrašo narį, jos valia valdžiusį Lietuvą. Volens nolens. Čia būtina pridėti – ne juridinę, o moralinę atsakomybę. Kaip tiltą, jungiantį partiją su piliečiais.
Partija tuo ir skiriasi nuo paprastų mirtingųjų, kad ji privalo komentuoti net bjauriausius atvejus. Net tada, kai ji tiesiogiai neatsako už savo veikėjo veiksmus, jiems neturėjo jokios įtakos.
Vien todėl, kad tai konservatoriai tą žmogų iš kažkur iškapstė ir atvedė į valdžią be jokių tarpinių stotelių – jaunųjų konservatorių lygos, miesto tarybos, partinio bilieto etc.
Apskritai tai net nėra būtina labai muštis į krūtinę. Užtektų tiesiog išeiti, atsistoti ir kalbėtis su žmonėmis. Žodžiai „valdžia“ ir „katastrofa“ nepalieka kitų išeičių. Bet turbūt bus kaip visada. Iš lėto ir ne visai taip, kaip reikia.
O laikrodis vėluoja.
