Tačiau krikščionybės pradžioje gimimas irgi nebuvo laikomas svarbiu įvykiu. Nekalto prasidėjimo doktrina pirmą kartą pasirodė tik 374 m. Epifanijaus raštuose. Visa naujojo tikėjimo idėja iš pradžių buvo sutelkta į kankinio mirtį vardan išganymo ir į prisikėlimo stebuklą. Todėl dėl gimtadienio galutinai apsispręsta tik praėjus 400 metų po gimimo.
Dvi skirtingos, bet oficialios versijos
Iš keturių Evangelijų tik dvi pasakoja apie Jėzaus gimimą. Pasak Luko, Juozapas su nėščia Marija keliavo iš Nazareto Galilėjoje į Betliejų Judėjoje gyventojų surašymui, paskelbtam Kvirino, ir ten gimusį kūdikį paguldė į ėdžias. „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.“ (Lk, 2,8).
Šios dvi versijos prieštarauja viena kitai, bet abi įrodinėja tą patį: kad Jėzus gimė Betliejuje ir vienaip ar kitaip susijęs su Nazaretu. Versija apie gyventojų surašymą rodo į Jėzaus gimimo metus. Žinoma, kad pirmasis surašymas vyko apie 6–8 m. prieš Kr. prie Sirijos valdytojo Sencijaus Saturnino, o antrasis – prie valdytojo Kvirino 6–7 m. po Kr.
Romėnų surašymo tikslas buvo išsiaiškinti, kas kiek mokesčių turi mokėti, todėl aprašydavo ir gyventojus, ir jų turtą. Žydams tokia inventorizacija taip nepatiko, kad jie sukilo, vadovaujami Judo iš Galilėjos.
Labai keista versija, kad žmonėms nurodyta keliauti į savo kilmės vietą. Juozapas turįs eiti ten, kur prieš 1000 metų gyveno jo protėvis Dovydas. Romėnams iš to žygio jokios naudos, tik pergrūsti žmonėmis keliai Palestinoje. Kelionė žiemą ypač nepatogi, nes keliai pažliugę nuo nuolatinių lietų, o turimo turto neatneši ant pečių parodyti.
Pretendentai į Mato aprašytą Betliejaus žvaigždę yra ne vienas astronominis reiškinys, vykęs 12–5 m. prieš Kr. Ir Matas, ir apokrifiniai šaltiniai vieningai sako Jėzų gimus Erodo Didžiojo laikais. Šis karalius mirė 4 m. prieš Kr.
Nors Erodo neva surengtos masinės vaikų žudynės turėjo būti neeilinis ir pastebimas įvykis, jo nemini nė vienas romėnų anei žydų istorijos šaltinis.
Nuomonių įvairovė dėl dienos
Už Jėzaus gimimo metus ne mažiau problematiška yra jo gimimo diena. Seniausias išlikęs krikščioniškos Biblijos komentaras yra fragmentai iš „Komentarų pranašui Danieliui“ parašyti Ipolito Romiečio III a. pradžioje. Viename nuoraše nurodoma, kad Kristus gimęs gruodžio 25 d. Tyrinėtojai linkę prie nuomonės, kad ši data yra vėlesnis perrašinėtojo intarpas.
Kituose dviejuose išlikusiuose variantuose minimas balandžio mėnuo. Šią versiją patvirtina rastas ir Vatikano bibliotekoje saugomas Ipolito antkapis, ant kurio šono išlikęs Velykų kalendorius. Jame prie balandžio 2 d. yra iškaltas paaiškinimas graikiškai; „Kristaus gimimas II a. prieš Kr.“
Tuo tarpu jau minėtas Epifanijus IV a. pabaigoje rašė Kristų gimus sausio 6 d. Ši data buvo įsitvirtinusi Rytų krikščionių tradicijoje. Aleksandrijos bažnyčia Egipte jos laikėsi iki 431 m., Palestinos krikščionių bažnyčia – iki V a. vidurio, o Armėnų bažnyčia iki šiol Kalėdas švenčia sausio 6 d.
Šiaurės Afrikoje, kuri priklausė Romos imperijai, jau III a. atsirado tradicija Jėzaus gimtadieniu laikyti gruodžio 25 d. Nukryžiavimo diena laikyta kovo 25 d., ir ji teologiškai susieta su gimimu. Tačiau Julijus Afrikietis III a. atsirėmė į kovo 25 d. ne kaip gimimo, o kaip pradėjimo dieną. Pridėjus devynis nėštumo mėnesius, bus gruodžio 25 d. Šį aiškinimą, pateiktą 221 m., vėliau palaikė šv. Augustinas savo ankstyvuosiuose raštuose.
Nors imperatorius Konstantinas skelbiamas krikščionybės įtvirtintoju, Kalėdų jis nešventė. Valdęs Romos imperiją iš Konstantinopolio nuo 324 m. iki mirties 337 m., gruodžio 25 d. jis laikėsi oficialios šventės – Nenugalimos Saulės dievo (Sol Invictus) dienos. Pačioje Romoje Kalėdas gruodžio 25 d. pradėta švęsti 336 m., o Konstantinopolyje – tik 380 m.
Žiemos saulėgrįžos priskyrimas Jėzaus gimimo laikui yra susietas su Jono Krikštytojo gimimu per vasaros saulėgrįžą. Evangelistas Lukas nurodo, kad tarp Jono ir Jėzaus gimimų praėjo šeši mėnesiai. Na, o kada gimė Jonas Krikštytojas, tebelieka svarstomu klausimu.
Gimimo datos pasirinkimas skyrė Vakarų bažnyčią Romoje (vėliau – Konstantinopolyje) nuo Rytų bažnyčios Aleksandrijoje. Vakarų naudai nusvėrė imperatoriaus Teodosijaus įsakas 381 m., paskelbęs Romos krikščionybę oficialia imperijos religija.
Kalėdas švęsti gruodžio 25 d. bažnyčios hierarchai sutarė dar vėliau, tik 431 m. Datos patvirtinimas toliau centralizavo krikščionybę, leido kovoti su sektomis ir skelbti jas eretiškomis. Augo bažnyčios kaip instituto vienybė.
Senos naujienos XXI amžiuje
Prakartėlė, tapusi neatskiriamu Kalėdų ženklu, irgi tėra niekuo nepatvirtintas fantazijos vaisius. Kaip rašo Benediktas XVI, nors gyvulėlių sambūris prie kūdikėlio Jėzaus niekur Šventame Rašte nėra minimas, tai nėra kliūtis melstis prie prakartėlės.
2012 m. popiežius Benediktas XVI išleido trečiąją trilogijos dalį „Jėzus iš Nazareto: vaikystės pasakojimai“. Joje pats popiežius patvirtina, kad Jėzus Kristus gimė ne gruodžio 25 d. ir ne visuotinai pripažintais metais.
Metus dabar mes skaičiuojame pagal vienuolio Dionisijaus Mažojo (Exiguus) išvadas. 525 m. popiežius Jonas I jam pavedė sudaryti Velykų lenteles. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, vienuolis skaičiuodamas padarė klaidų. Tai netrukdo mums ir toliau naudotis jo pasiūlyta atskaitos data, kuri negali būti Jėzaus gimimo metais.
Politiniai pokyčiai daro įtaką ir religinių švenčių datoms. Romos katalikai Kalėdas mini gruodžio 25 d. pagal Grigaliaus kalendorių. Stačiatikiai laikosi senojo Julijaus kalendoriaus, kuris dabar atsilieka jau dvi savaites, todėl Kalėdos jiems išpuola sausio 7 d. Daugelis stačiatikių bažnyčių 20 amžiuje yra perėję prie Kalėdų šventimo gruodžio 25 d., pagal Grigaliaus kalendorių.
Šiemet Ukrainos stačiatikių bažnyčios Voluinės ir Lucko metropolitas Michailas paskelbė laišką, kad Kalėdos sausio 7 d. yra sovietinis reliktas, todėl jis kviečia kalėdinių mišių gruodžio 25 d., o sausio 7 d. irgi laikys kalėdines mišias tiems, kuriems reikia daugiau laiko pereiti prie kitos datos.
