Nusikalbėjimas, į kuriuos feisbuko eroje, kai rašytojų jau yra kiek daugiau nei skaitytojų, nereikėtų kreipti dėmesio? Gal ir taip. Bet šiandien, kai retorika Lietuvoje yra viskas, o troškulys yra niekas, žvaigždutės bandymas apibrėžti, kokia šeima yra gerbtina, vertas dėmesio net keliais kampais.
Formaliai vertinant, dailios panelės nupasakojimas apie jos adoruojamos Kauno mafijos boso šeimą yra kone identiškas konservatorių peršamam vieninteliam galimam šeimos modeliui. Tai žinoma, nereiškia, kad konservatoriai dabar turėtų barstytis galvas pelenais dėl to, jog viena svarbi Žmonių planetos persona, prabilusi apie mafijos šeimą, sukarikatūrino jų puoselėjamą vertybę.
Žinoma, kiekviena karikatūra ką nors ypač išryškina. Tarkim, tai, kad konservatorių, Daktarų mafijos ir V. Putino oficialus požiūris į šeimą sutampa. Bet ir vėl – tai viso labo tik primena, kad pasaulis nėra vienmatis.
Žvelgdamas patriotiškesniu kampu, ypač po to, kai Radijo ir televizijos komisija privėrė eterį vienai iš gausių Rusijos propagandos „planetų“, koks nors aštrialiežuvis galėtų paklausti, ar Daktarų gaujos bylos, kurioje minimi 200 nusikaltimų, iš jų – per 30 žmogžudysčių, pagrindinio figūranto moterų liaupsės TV eteryje mafijozui, virkavimai dėl jo kančių Lukiškėse, nėra banditizmo propaganda?
„Norvegijoje gimstamumo rodiklis yra mažiausias, kraujomaiša Norvegijoje pirmauja visame pasaulyje. Taip pat yra ir dėl Dauno sindromo ir kitokių apsigimimų“, – kitoje TV laidoje rėžė mūsų kalbėtoja N. Ozolina. Kuri žino, kad kaip tik dėl to Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ ir siautėja grobdama vargšų lietuvių emigrantų vaikus.
Norvegijos ambasadorius Lietuvoje D. M. Halvorsenas sako, kad kartais turi sau įsignybti, kai skaito mūsų istorijas apie Norvegiją. Diplomatas negali patikėti, kad tai įmanoma XXI a. Europoje. Jį galima suprasti. Taip kūrybiškai perdirbti krikščionių kraujo žydiškiems macams pseudoteoriją, be lietuvių, meistriškai sukūrusių ir visur įsigalėjusių pedofilų sagą, įstengtų nebent Kremliaus propagandos pulkininkas D. Kiseliovas.
Bet ne apie Norvegijos ambasadoriaus įsignybimus daina. Kas dėtųsi, jei tokią pat nesąmonę per „Piervyj Baltyjskij“, NTV ar „planetą“, tik ne apie norvegus, o apie mus, lietuvius, paleistų tas pats D. Kiseliovas?
Pareikalautume uždaryti. Tuoj pat. Visi – nuo apačių iki prezidentės. Be išlygų. Nepaisant to, kad ir patys žinome, jog mūsų gimstamumas, regis, mažesnis nei Norvegijoje, kad vaikas su Dauno sindromu mūsų nacionalistą gąsdina 55 kartus labiau nei didžiausią norvegų rasės grynumo šalininką, o kraujomaišos istorijų, eidami per savo kaimus, irgi ne vienai TV laidai pririnktume.
Esame iki ausų panirę į kitų retorikas apie mus. Tačiau svetimų retorikų kontekste mūsiškė kartais atrodo ne ką geresnė.
Bet ir kitų Rusijos (SSRS) diktatorių kalbos juk buvo nuobodžios. Nuobodulio netgi buvo siekiama sąmoningai. Apskritai diktatorius negali būti nenuobodus. Todėl, kad joks diktatorius nemoka pasišaipyti iš savęs. Jis toks didelis, toks svarbus, o aplink vieni priešai. Kuriuos reikia skandinti tualete. Diktatoriai klaikiai bijo bet kokio juoko. Todėl net linksmiausi greit tampa nuobodybėmis. O V. Putinas buvo nuobodus dar tada, kai svajojo apie darbą KGB.
Tačiau geriau priešą šiek tiek pervertinti, nei jį nuvertinti. Naudingiau gilintis ne į priešo, o į savo pačių trūkumus, kurie automatiškai virsta priešo privalumais.
Tai, kad V. Putinas kalbėjo nuobodžiai, nereiškia, kad jis jau nepavojingas. Ko gero, dar pavojingesnis. Nes toks kalbėjimas anądien greičiausiai buvo tik širma. Pavojingas mums yra ne tik Rusijos vadas, bet ir mūsų pačių nenoras matyti, kaip atrodome V. Putino kalbų kontekste.
Ar Lietuvos lyderių kalbos nėra tokios pat nuobodžios? Ar dažnai mūsų lyderiai pasišaipo iš savęs, be susierzinimo priima kritiką? Kada pastarąjį kartą girdėjote įsimintiną premjero, prezidentės ar Seimo pirmininkės kalbą Seime, per televiziją, metinį pranešimą?
„Pasyvumas – Seimo ir Vyriausybės“, – sako prof. R.Lopata kalbėdamas apie užsienio politiką. Nedažnai su juo sutinkantis K.Girnius rašo tą patį: „Pasiekimus temdo neišnaudotos galimybės, savotiškas tingumas.“ Anot K.Girniaus, „lengviau smerkti Putiną, išdrožti pamokslus kitaip galvojantiems partneriams, negu telkti pagrindines jėgas sudėtingiems klausimams spręsti.“
R. Lopatos vertinimas – identiškas: „Trūko tęstinumo: buvo svyruojama nuo perdėtos meilės Rusijai iki karingos antirusiškos retorikos, nuo vaikiško įsitikinimo paveikumu A. Lukašenkai iki visiško Baltarusijos klausimo ignoravimo. Praradome ir Rusijos ekspertės statusą ES, o šiandien atrodome apimti panikos dėl tariamai neišvengiamos agresijos.“ Anot jo, „patriotizmo ugdymas gąsdinant grėsme – nevaisingas kelias“.
Profesorius E. Aleksandravičius – ypač griežtas, reflektuodamas konservatorių kalbėjimą: „Putiniškas oligarchinis žodynas rodo kažką kitą. Sakytum, paslėptą biurokratinio socializmo ilgesį. Pradedant senu, bet nepralenktu K. Masiulio teiginiu, kad turtingi verslininkai apskritai neturėtų ateiti į politiką (gali, tarkim, tik fizikai, pensininkai ir biurokratai), ir baigiant naujausiu J. Razmos pasiūlymu apriboti asmenines agitacijai skiriamas demokratiniuose rinkimuose dalyvaujančių kandidatų išlaidas, išnyra karikatūriškas net tris pasaulėžiūrines metaforas savo pavadinime naudojančios partijos paveikslas. Antikapitalistiniai ir antipilietiniai konservatoriai, krikščionys demokratai ir dar Tėvynės sąjunga, pretenduojanti į formaliojo lietuvių patriotizmo monopolį.“
Kaip telkti jėgas pagrindiniams uždaviniams spręsti?
Ir įvertinant savo pačių kalbėjimą. Ir kalbantis tarpusavy. Regis, valstybės viršūnės nė nepastebėjo, kaip virto nesikalbančiųjų bendruomene. Dialogų mažai. Tik didūs liudijimai. O jie naudingi tik invazinėms rūšims. Kaip ten pranešta? Žinia apie Lekėčių miškuose sumedžiotą šakalą nustebino ir medžiotojus, ir gamtininkus. Samprotavimai apie mafijos šeimą kaip sektiną vertybę tiek daug žmonių nenustebino.