Mūsų didžiosios kaimynės valdžia žino vienintelį ekonomikos gelbėjimo planą – taškys naftos brangymečiu sukauptus pinigus, finansuodama gigantiškus infrastruktūros projektus. Nieko ypatingai naujo tame nematau, taip per Didžiąją depresiją Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesti nauji keliai, Niujorke pradėtos metropoliteno statybos. Lėšų rezervo neturinti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2009-2010 m. sunkmečiu ekonomiką skatino Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, o Algirdo Butkevičius tikisi atgaivinti statybų verslą, pradėjęs masinę daugiabučių namų renovaciją. Padėk, Dzieve, kaip sako seni dzūkai.
Rusijos specifika lemia, kad nemaža didiesiems infrastruktūros projektams skiriamų lėšų dalis būna išvagiama. Prie Stalino už tai šaudė, bet jau Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu tapo įprasta, kad, statant naujus kolchozo kultūros namus, plytų, cemento bei lentų užtenka ir naujam pirmininko namo priestatui. Lietuviai dėl savo įgimto verslumo tai buvo išmokę geriausiai, bet grįžkime prie šiuolaikinės Rusijos. Apie Sočio žiemos olimpiados statybų kainas ir korupciją turbūt jau visi esate girdėję, ir būtent dėl to šios žaidynės taps brangiausiomis per visą olimpinę istoriją. Opozicijos lyderis Borisas Nemcovas ir judėjimo „Solidarumas“ narys Leonidas Martiniukas netgi suskaičiavo, kad išvogta 947,7 mlrd. rublių, skirtų žaidynėms.
Laikyti pavogtus pinigus savo šalies bankuose arba investuoti juos Rusijoje jie nerizikuoja, nes pakanka pavyzdžių, kaip patekę į valdžios nemalonę turtingi žmonės praranda viską. Rusai jau seniai supirkinėja namus Graikijoje, Ispanijoje, butus Latvijos pajūrio kurortuose. Juk ne atsitiktinai rusų pirkėjų antplūdis į Druskininkų nekilnojamojo turto agentūras prasidėjo tuo pat metu, kaip ir Sočio olimpiados objektų statybos.
Po NATO saugumo skėčiu esanti Lietuva rusų verslininkams atrodo pakankamai patraukliai, kaip vieta, kurioje būtų galima pasislėpti, patekus į savo valdžios nemalonę, ar prasidėjus Rusijoje kokiems nors neramumams. Lyginant su Maskvos kainomis, čia galima pigiai pragyventi ir nebūtina laužyti liežuvio kalbant angliškai, vokiškai ar ispaniškai – parduotuvėse, restoranuose ir netgi valdžios įstaigose galima susišnekėti rusiškai.
Jeigu iš tų 10 mlrd. eurų pusė ar bent trečdalis bus patyliukais išvogta, o iš pavogtosios dalies vienas procentas pinigų bus išleistas nekilnojamajam turtui Druskininkuose įsigyti, tai reiškia, kad rusai nupirks mūsų kurorte 200-300 butų. Tai jau pernelyg optimistiška, bet ir kelios dešimtys nupirktų butų yra reikšmingas veiksnys nedidelio miestuko nekilnojamojo turto rinkoje.
Padidėjusi paklausa neišvengiamai įtakos butų kainas. Rusams brangiai savo butus pardavę druskininkiečiai pastarąjį dešimtmetį dažniausiai įsigyja sodybas arba žemės sklypus, tinkamus individualių namų statybai užmiestyje. Todėl butų sandėrių suaktyvėjimas neišvengiamai atsilieptų ir sklypų bei sodybų kainoms. Iš čia ir pradžioje atrodžiusi neįtikima išvada, kad už 18 km nuo miesto ribos esančios mano sodybos vertė padidės, todėl mūsų šeima taps truputį turtingesnė. Sodybos parduoti ar įkeisti žmona man neleis, bet vis tiek malonu tai žinoti ir jums pasigirti.
