Kai taip atlijo žemę, visai ne keista, kad Varėnos dzūkai jau randa savo šiluose voveraičių. Pernai jų paskutinį kartą prisirinkau šventiniam kepsniui pagardinti paskutinėmis metų dienomis, tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų. Bet dabar dar miškan neskubu, nes nenoriu savo nuolatinėse grybapjūtės vietose tarsi koks ateivis iš miesto draskyti samanų dėl kelių zuikio spirų didumo grybukų.
Jei sausrų nebus, ateisiu ten ne anksčiau kaip po šv. Jono, kai vasara persiris į antrą pusę ir grybiena pakvips visas miškas. Juolab, kad dabar ir taip vos spėju pjauti nuo to drėgnumo pasiutusiai greitai želiančią kiemo žolę bei saugoti varnėnų jauniklius nuo savo katinų.
Darbo dienomis, grįžęs namo vakare, nupjauti iškart viso kiemo nespėju, o sekmadieniais nedirbu religiniais sumetimais, tai belieka tik šeštadienis. Žmona patyliukais įtarinėja, kad tas mano senatestamentinis sekmadienio šventimas, kai lyg žydas per Šabą stengiuosi išvengti bent kokios veiklos, atsirado ne tiek iš didelio dievotumo, kiek iš tinginystės, bet tolerantiškai susilaiko nuo patyčių.
Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, kad celibatas nėra dogma, priminė vieną mano biografijos dalį, kurios nežino net kai kurie artimiausi draugai - 1991 m. buvau įstojęs į Kauno kunigų seminariją.
Jei ne ta bemiegė naktis senuosiuose seminarijos bendrabučio mūruose, per kurią iš naujo apgalvojau visus savo ir Dievo planus, šitą pasakojimą veikiausiai ne čia rašyčiau, o perskaityčiau iš sakyklos mažoje provincijos bažnytėlėje negausiam būreliui našlių, reguliariai rašinėjančių skundus arkivyskupijos kurijai.
Jei ne celibatas, tikriausiai būčiau tapęs ne pačiu blogiausiu kunigu. Per visą Katalikų Bažnyčios istoriją ji taip prarado dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių pašaukimų.
Net jeigu šiandien celibatas būtų panaikintas, sugrįžti prie teologijos studijų jau esu per senas ir per daug įsipareigojęs pasaulietiniam gyvenimui. Todėl nesuinteresuotai galiu išsakyti nuomonę, kad ši, anot Popiežiaus, „gyvenimo taisyklė ir dovana Bažnyčiai", ne tik ją praturtino, bet ir nuskurdino. Juk savanorišką santuokos sakramento atsisakymą kiekvienas tikintysis, taip pat ir kunigai bei vyskupai, puikiausiai gali įgyvendinti per vienuolystę, nesiejant celibato su kunigyste. O santuoka praturtintų kunigus šeimyninio gyvenimo patirtimi, leistų šeimų sielovada užsiimti remiantis ne vien teorinėmis žiniomis.
Susituokusių kunigų, tokių kaip į katalikybę atsivertę anglikonų dvasininkai, koptai ir stačiatikių šventikai, buvimas Katalikų Bažnyčioje vis dėlto yra išimtys, o ne įprasta praktika. Kol katalikybę gausiais pašaukimais gelbsti Trečiojo Pasaulio šalys, kurias reprezentuoja ir šis Popiežius, Bažnyčia dar gali sau leisti tokią prabangą atstumti siekiančius santuokos ir kunigystės tikinčiuosius.
Globalizacija sparčiai keičia Lotynų Amerikos ir Afrikos šalis, ten taip pat formuojasi sekuliarizuota vartotojiška visuomenė, pradeda mažėti gimstamumas, todėl prie celibato problema artimiausiais dešimtmečiais bus aptarinėjama dar ne kartą. O drauge su ja ir moterų kunigystės, vienalyčių santuokų ir homoseksualių kunigų temos.
Jei atsivertę į katalikybę susituokę kitų konfesijų kunigai gali tęsti tarnystę Katalikų Bažnyčioje, tai tokia pat praktika anksčiau ar vėliau bus pritaikyta ir į kunigus įšventintoms moterims bei homoseksualiems kunigams. O tada jau tikrai kas nors paklaus Popiežiaus, ar nuostata į kunigus šventinti tik heteroseksualius vyrus yra pamatinė tikėjimo tiesa, vadinama dogma, ar tik dar viena tradicija?
Du tūkstančius metų nekintančioje Katalikų Bažnyčios struktūroje demokratija pasireiškia tik Konklavoje renkant naują Popiežių, bet tai nereiškia, kad šiuolaikinio pasaulio pokyčiai žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje niekaip jos nepaveikia.
Dukrai, šiemet baigiančiai gimnaziją ir besidairančiai kur studijuoti, rinktis kunigų seminarijos nerekomenduočiau, bet nė kiek neabejoju, kad tokią galimybę jau turės mano anūkė, net jei tuo pat metu norės vesti kitą moterį.