Ar dar prisimenate, kad prieš Barseloną buvo Londonas, Stokholmas, Mančesteris, Berlynas, Nica, Briuselis, Paryžius? Mes jau nustojome nešti gėles prie ambasadų, keisti feisbuko profilių nuotraukas ir apšviesti pastatus nukentėjusių nuo teroristų šalių vėliavų spalvomis.
Net aršiausi karštagalviai, po kiekvieno įvykio užliejantys naujienų portalus komentarais, ragindami uždaryti sienas ir ištremti iš Europos visus musulmonus į jų kilmės šalis, ko gero, pavargo ar išeikvojo visas savo pykčio atsargas.
„Islamo valstybe“ vadinamos teroristų užgrobtos teritorijos sumažėjo kelis kartus, kol galiausiai visai išnyks iš žemėlapio. Stebuklas neįvyko, jokios antgamtiškos jėgos neatėjo į pagalbą lemiamuose mūšiuose, tarsi pačiam Alachui būtų bjauru žiūrėti į juodą skudurą iškėlusius ir jo vardu moteris bei vaikus žudančius nevykėlius. Žinoma, dar bus daug buko įniršio, pavienių fanatikų ir nedidelių jų grupių siautėjimo, tačiau Barselonos oro uosto darbuotojų streikas labiau sutrikdė turizmą, negu terorizmo grėsmė.
Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse vienas nušovęs 4 teroristus policijos pareigūnas – štai jums adekvačios reakcijos pavyzdys. Tokių pavyzdžių bus daugiau, nes daugiausiai teroristinių aktų patyrusios Europos šalys didina finansavimą policijai ir teroristus medžiojančioms specialiosioms pajėgoms.
Reikėjo truputį laiko ir daugybės aukų, kad Vakarų šalių pareigūnai pradėtų suprasti, kad kvietimas išžudyti netikėlius krikščionis nėra tik kultūrinio savitumo nuspalvinta žodžio laisvės išraiška. Per ilgai atgailavome, kad, žinote, mes čia prieš kelis šimtus metų truputį pamojavome kalavijais krikštydami kelis žemynus, o paskui dar vergų turėjome, tai dabar privalome jaustis kalti ir, neduok Dieve, kaip nors nevaržyti migrantų bendruomenių bei pabėgėlių. Dabar teks iš naujo nubrėžti ribas, kur pasibaigia egzotiški papročiai ir prasideda smurto bei neapykantos kurstymas.
Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai nepadėtų pasiekti jokių politinių ar religinių tikslų. Nebus jokio chaoso ar panikos, valstybių institucijos veiks kaip veikusios, o žuvusiųjų nuo teroro skaičius nė iš tolo neprilygs eismo įvykių ar nelaimingų atsitikimų buityje aukoms. Jie neturi jokių galimybių sukelti taip trokštamą religinį karą, nes europiečiai kategoriškai atsisako nukreipti savo pyktį į visus jų šalyse gyvenančius musulmonus, o šie vis labiau ima vengti savo radikalizuotų tikėjimo brolių.
Dešiniųjų populistų valdomos susiskaldžiusios ir susipykusios tarpusavyje Europos šalys būtų džihadistų svajonės išsipildymas. Nes valdžios represijos, nukreiptos prieš visus musulmonus, priverstų juos ieškoti priešinimosi būdų ir šlietis prie radikalių islamistų.
„Terorizmas mums gali atnešti kartėlį ir gilų liūdesį, bet nugalėti mūsų jis nepajėgs niekada“, – sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, reikšdama užuojautą Barselonos išpuolio aukoms.
Ši žinia, labai aiškiai iškomunikuota visų nuo terorizmo nukentėjusių šalių politinių lyderių, varo į neviltį „Islamo valstybės“ pasekėjus, tikėjusius greita savo pergale visame pasaulyje. Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus.