Aš nieko prieš tą bokštą neturiu (išskyrus, kai jį puošia lemputėmis ir skelbia didžiausia pasaulio Kalėdų eglute, man tai šiek tiek apgailėtina, bet čia tik mano skonis). Gerai, kad sutvarkė ten barą, kad bus posėdžių salė verslininkams su poilsio kambariais (ką?) ir gerai, kad ten bus prabangūs apartamentai su puikiais vaizdais į visą mūsų Vilniaus stambiaplokštį Černobylį.
Tačiau „tampa prestižine vieta“? Prestižinė vieta yra tokia, kur žmonės eina, norėdami pabrėžti savo statusą, kad apie juos galvotų geriau, negu jie iš tikrųjų galvoja apie save patys. Rimtiems žmonėms jokių prestižo požymių niekada nereikėjo, nes jų vertė yra juose.
Su visa pagarba, net po euroremonto televizijos bokštas nežada būti vieta, kur kas nors ves svečius, norėdamas pasigirti savo išskirtiniais turtais, skoniu ir aristokratine kilme. Tai tik aukštai ore esanti visuomeninio maitinimo įstaiga su papildomais privalumais, į kurią gali patekti bet kas, kaip į bet kurią tinklinę piceriją.
Prestižas, tikrąja to žodžio prasme, būtų sukviesti draugelius arba verslo partnerius ir kepti dešreles ant grilio Prezidentūros sode – visi iškart suprastų, kokius ryšius turi šeimininkas.
Tad kodėl panaudojo tą žodį? Nes negalvojo, rašė bet ką, ir skaudžiausia lietuviškų autorių ir kalbėtojų liga yra pasiteisinimas: „nekreipk dėmesio, tiesiog taip sakoma“.
Dar kitame pranešime parašyta, kad keturiolikos žmonių talpinsianti salė verslo susitikimams, bus ekskliuzyvinė.
Ekskliuzyvinis yra toks dalykas, kuris yra prieinamas ne visiems. Minėtąją salę galės išsinuomoti bet kas, užsisakęs ir sumokėjęs reikiamą sumą. Nepykite ant manęs, irzlaus rašytojo, bet ji tiesiog nėra ekskliuzyvinė. Tas žodis tiesiog įkeptas tam, kad skambėtų prabangiau.
Čia kaip su nišine parfumerija. Mane kaskart nupurto šiurpas, kai žmonės kalba apie nišinius kvepalus. Kas yra nišiniai kvepalai? Niekas negali paaiškinti, nes žodis absoliučiai neturi prasmės.
„Iš natūralių medžiagų“, kaip sako kai kurios neišmanančios ponios, vaizduojančios parfumeres? Ne, kaip ir visi kvepalai, tai yra natūralių ir sintetinių medžiagų mišinys. Brangesni, negu „masiniai“? Ne, nes yra labai garsių ir masinių prekių ženklų, kurių parfumerija kainuoja tiek pat arba dar brangiau. Leidžiami itin mažais kiekiais? Vėlgi ne, populiariausi „nišiniai“ kvepalai parduodami didesniais kiekiais Lietuvoje, negu tai, kas laikoma masiniais. Tai kas yra „nišiniai“? Tai nieko nereiškia, išskyrus tai, kad kažkas tai parašė tekste.
Matote, mes esame beviltiškai pripratę prie beprasmės kalbos visuotinėje vartosenoje, ir net nebekreipiame į ją dėmesio. Nuo pat liūdnos atminties šūkio „Lietuva – drąsi šalis“, kuris mirė neskausminga mirtimi ir jo niekas nebeprisimena, nes apie Lietuvą taip negalvojo niekas, net ir to šūkio kūrėjai, paskui – feikinės kampanijos „Real is Beautiful“ su Lietuvos nuotraukomis ne iš Lietuvos, iki apverktinai juokingos Vilniaus reklamos kampanijos, kovojančios su nesamais stereotipais.
Mums kruša protą tokiu intensyvumu, kad niekas, atrodo, nebejaučia, kad ištisas sluoksnis žmonių atvirai tyčiojasi, pradedant nuo Remigijaus Šimašiaus administracijos, kuri sakė, kad gatvių sostinėje nesiaurina, nes atstumai tarp pastatų liko nepakitę, ir kuri aiškino, kad Vilniuje vairuotojams bus geriau, kai jiems bus blogiau ir sunkiau važinėti. Aš jau nekalbu apie stadioną, apie kurio pastatymo datą yra vis dar linksmai kalbama, kaip apie Kalėdų senelio vizitą, nors tuo nebetiki nei valdžia, nei statytojai.
O žmonės nuryja viską. Čia kaip apie nušvilptus trisdešimt (ar keturiasdešimt) milijonų eurų, kuriuos kažkas lyg pralošė kazino. Visi tiki ta pasaka apie kazino, nors pasaulio patirtis rodo, kad į kazino eina tas, kas turi labai mažai pinigų ir tikisi jų laimėti daug. Arba tas, kas turi tiek daug pinigų, kad pramogauja, nedidukę dalį jų galėdamas pralošti (nes visi turtingi žmonės todėl ir turtingi, kad žino, kaip veikia kazino).
Tačiau tas, kas pavogė keliasdešimt milijonų, pinigų dar niekada žmonijos istorijoje nėra vilkęs į lošimo namus, nes jei gerai moki vogti, tai moki ir gerai slėpti, ir neini su privogtu laimikiu ten, kur nemažai akių ir žmonės gali kalbėti.
Kodėl apie tai reikia kalbėti dabar? Nes yra rinkimų metai, ir tokiais laikotarpiais girdėti dar daugiau nesąmonių: nuo gerovės valstybės, tradicinės šeimos iki tvarios plėtros, kovos su nelygybe ir ko nors skatinimo (kai valdžia susiruošia ką nors skatinti, visada žinok, kad efektas bus atvirkštinis, nes verslas visose šalyse ir visais laikais nori ne skatinimo, o kad juos paliktų ramybėje ir leistų dirbti).
Politikai spjaudo iš savęs žodžius, kurie taip nesusiję su jokia realybe, kad jei jie būtų surašyti ant maisto prekių etikečių, vaistų pakuočių arba ant vazonų su gėlėmis, jų autorius išvestų su antrankiais, nes pabandykite ant kokios nors maisto prekės Lietuvos Respublikoje parašyti, kad ji gydo nuo kokios nors ligos ir į jūsų duris pasibels taip greitai, kad iškart žinosite, kad čia ne kurjeris ir ne picą atvežė.
Kadangi pavasaris ir nuotaika gera, priminsiu vieną anekdotą, kurį jūs ir patys gerai žinote. Prisimenate: „Mokytojas - prestižinė profesija iki 2025 metų“?
Iki 2025 metų liko 37 savaitės (jei atimsime atostogų laikotarpius, tai gal labiau apie dvidešimt savaičių). Pakelkite rankas, kad tikite, kad mokytojo profesija taps per tą laikotarpį prestižine. Dabar nuleiskite.
Skaitykite įdėmiai, ką jums rašo, ir įdėmiai klausykite, ką jums sako. Jei dar nesupratote, kad niekuo tikėti negalima, tik savimi, pats laikas susivokti.
