Nepaisydami jokių sunkumų, Vrba ir kartu su juo bėgęs bičiulis Fredas Wetzleris perkopė kalnus, perplaukė upes ir vos per plauką išsisuko nuo vokiečių kareivių kulkų, kol pagaliau abu išoriniam pasauliui pateikė pirmą išsamų pasakojimą apie Aušvicą. Jis buvo detalus it teismo ekspertizės ataskaita ir galiausiai atsidūrė Franklino Roosevelto, Winstono Churchillio ir popiežiaus rankose.
Deja, tik nedaugelis atkreipė dėmesį į perspėjimą, kurį Vrba, rizikuodamas viskuo savo gyvenime, siekė paviešinti. Nors Vrbos dėka buvo išgelbėta 200 tūkst. žydų, jis nesiliovė manyti, kad galėjo jų išsaugoti kur kas daugiau.
Leidykla „Briedis“ kviečia lietuvių skaitytojus susipažinti su šia istorija ir pristato dar vieną negrožinės literatūros naujieną – „Aušvico bėglys. Žmogus, ištrūkęs perspėti pasaulio“. „Aušvico bėglys“ – tai istorija apie nuostabų, nors ir audringą žmogų, turėjusį gabumų išsisukti iš sudėtingų pinklių. Dar paauglystėje jis suprato, kad skirtumas tarp tiesos ir melo gali tapti skirtumu tarp gyvenimo ir mirties. Rudolfas Vrba nusipelno būti minimas greta tokių asmenybių kaip Anne Frank, Oskaras Schindleris ir Primo Levis. Jis vienas iš nedaugelio, kurių pasakojimai formuoja mūsų suvokimą apie Holokaustą.
Autentišką istoriją apie Rudolfą Vrbą ir jo stulbinamą žygdarbį įtaigiai pasakoja ne vieną apdovanojimą pelnęs britų žurnalistas ir bestselerių autorius Jonathanas Freedlandas. Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Septyniolikmetis Walteris viską greitai išmokdavo, o tai būtina savybė patekus į koncentracijos stovyklą, kur įvadinis kursas trunka vos kelias akimirkas. Jokių mokymų beveik nebuvo, neskaitant pirmosios dienos, kai oberkapas (visų kapų vadeiva, bet tikrųjų Maidaneko viršininkų akyse – niekalas) suriaumojo kelis nurodymus. Jis papasakojo Walteriui ir kitiems naujokams apie nusistovėjusią tvarką, vadinamą Appell. Tai buvo dukart per dieną, ryte ir vakare, vykdomas patikrinimas.
Belaisviai privalėjo susirinkti kaliniams skirtoje teritorijoje esančioje aikštėje, kurią supo skirtingos aikštelės, ir išsirikiuoti į eilę po dešimt žmonių. Reikėjo nusiimti kepuraites, kai prieidavo esesininkas, o jam nuėjus, vėl jas užsidėti. Kelias valandas, stovėdami po liūtimi, kaliniai praktikavosi tai atlikti. Šiukštu negalima buvo nė krustelėti netinkamai, nes grėsė mirties bausmė. Bet koks klaidingas arba netikslus įsakymo vykdymas buvo baudžiamas mušimu.
Taigi po mokymų Walteris sužinojo du būdus iš visos aibės, kaip žmogus gali mirti Maidaneke. Tave galėjo nušauti arba mirtinai sumušti. Visi kiti būdai taip pat įmanomi. Barakai buvo labai prastai pastatyti, netvirti, šalti ir perpildyti žmonių, tad buvo lengva susirgti. Kartais ten gyvendavo iki tūkstančio kalinių, nors tas tvartas buvo numatytas dviem šimtams asmenų arba net mažesniam skaičiui. Kai kurių barakų langai buvo be stiklų, daugelyje visai nebuvo gultų, tad kaliniams tekdavo miegoti ant grindų. Gultai buvo sukalti iš trijų ilgų lentų, sumontuoti išilgai viso barako vienas virš kito. Tikriausiai suręsdavo visą eilę iš trijų aukštų gultų.
Netrukus Walteris sužinojo, kad stovykloje pasitaikydavo dizenterijos protrūkių. Netgi jei ši liga tavęs tiesiogiai nenugalabydavo, ja susirgęs būdavai pasmerktas mirčiai. Visi manė, kad dėl dizenterijos žmogus tampa nebetinkamas darbui. Negali dirbti, vadinasi, tau galas.
Trūko drabužių ir medikamentų. Nebuvo net elementarių sanitarinių sąlygų: negalėdavai nei nusimaudyti, nei išsiskalbti drabužių. Nebuvo nešvaraus vandens nuotekų sistemos. Dieną visi nuotekų šuliniai buvo naudojami vietoj išvietės. Naktį visuose barakuose naudotasi didelėmis medinėmis būdomis – tai buvo bendri tualetai. Netrukus Walteris sužinojo, kad stovykloje pasitaikydavo dizenterijos protrūkių. Netgi jei ši liga tavęs tiesiogiai nenugalabydavo, ja susirgęs būdavai pasmerktas mirčiai. Visi manė, kad dėl dizenterijos žmogus tampa nebetinkamas darbui. Negali dirbti, vadinasi, tau galas.
Kai kurie, nepaisydami šios ligos, vis tiek išsirikiuodavo darbui, lyg būtų visiškai sveiki, bet, vos atsistoję, vietoje išsituštindavo. Walteris puikiai prisiminė vieno pažįstamo kalinio likimą. Rabinas Ecksteinas iš Slovakijos miestelio Seredžio vieną dieną susirgo dizenterija ir dėl to kelias minutes pavėlavo į patikrinimą. Pavergėjai negalėjo jam to atleisti. Vadovaujantis SS karininkas liepė savo pavaldiniams sučiupti rabiną ir aukštyn kojomis sukišti į išvietę, kad galvą apsemtų nuotekos. Paskui karininkas apipylė rabiną šaltu vandeniu, lyg mėgindamas nuprausti. Viską atlikęs, esesininkas išsitraukė pistoletą ir nušovė rabiną.
Daug kas sirgo, labai stigo maisto ir geriamojo vandens. Atsikėlus ryte apie 5 arba 6 val., dar prieš patikrinimą, pasisekdavo išgerti juodos cikorijų kavos arba piktžolių viralo. Vakare kaliniai gaudavo apie 300 gramų duonos su gabalėliu marmelado arba blyškaus sviesto pakaitalo, prasčiausios kokybės margarino, viską užsigerdavo tokiu pačiu viralu, kurį vartojo dienos pradžioje. Du kartus per savaitę jiems galėjo patiekti gabalėlį arklienos dešros arba raudonųjų burokėlių. Nieko keista, kad Erwinas atrodė liesas it koks skeletas.
Visi tie vyrai mirė per vieną naktį iš bado, dėl smurto arba mažiau pastebimų priežasčių – gyvybė užgeso, nes jie prarado troškimą gyventi. Walteris labai stengėsi suskaičiuoti mirusiuosius, įsiminti skaičių ir nepamiršti bendro rezultato. Tai tapo įpročiu.
Turint visa tai omenyje, Walterio neturėjo stebinti rytinio patikrinimo dalis, kurią oberkapas apžvelgė savo trumpame nurodyme. Vis dėlto Walteris apstulbo. Kol jis ir kiti kaliniai kaip įmanydami stengėsi išsirikiuoti į lygias, tvarkingas eiles po dešimt žmonių, vykdydami nurodymą, atsirado tam tikra kategorija kalinių, kurie net nebandė taip elgtis. Šiai kategorijai priklausė mirusieji, sumesti į krūvą tiesiai už gyvųjų. Juos taip pat kruopščiai suskaičiavo, o kūnus nuvežė į krematoriumą ir sudegino. Visi tie vyrai mirė per vieną naktį iš bado, dėl smurto arba mažiau pastebimų priežasčių – gyvybė užgeso, nes jie prarado troškimą gyventi. Walteris labai stengėsi suskaičiuoti mirusiuosius, įsiminti skaičių ir nepamiršti bendro rezultato. Tai tapo įpročiu.
Po rytinio patikrinimo reikėdavo dirbti, o darbai dažniausiai būdavo alinamai sunkūs. Walteris greitai suprato, jog darbas – tai gyvenimas. Tokią mintį perteikė ir stovyklos daina, kurią naujiems kaliniams tekdavo išmokti nuo pirmos atvykimo į Maidaneką dienos. Juos versdavo atsistoti ir dainuoti, nuolatos kartoti. Tai tęsdavosi be perstojo ištisas valandas, kartais po dienos sekinančių darbų, kurie atimdavo neįtikėtinai daug jėgų. Vieną kartą įsiminęs dainos žodžius, Walteris juos dar ilgai prisiminė. Jis negalėjo žodžių išmesti iš galvos:
Aus ganz Europa kamen, wir Juden nach Lublin.
Viel Arbeit gibt’s zu leisten, und dies ist der Beginn.
Iš skirtingų Europos kampelių mes, žydai, į Liubliną atkeliavom.
Didelį darbą reikės nuveikti, o čia tik jo pradžia.
Vieni gaudavo tokį darbą, kad kapai juos lydėdavo už Maidaneko ribų, į šalia esančias pramonines zonas ir gamyklas. Walteriui žiūrint į išeinančius vyrus, ta darbą šlovinanti odė skambėjo jo ausyse, o galvoje gimė mintis, kuri tik daug vėliau išaugo ir iki galo subrendo. Jam netekdavo vykdyti užduočių už stovyklos ribų. Jis dirbdavo stovyklos teritorijoje: statybvietėje karučiu sparčiai vežiojo plytas bei lentas tai į vieną, tai į kitą vietą, nuolatos raginamas kapų, kurie apkuldavo visus, krutančius per lėtai.
Buvo neaišku, ką Walteris ir kiti kaliniai statė. Niekas jiems to nepasakė. Žinoma, jis niekada neapleido minties pabėgti iš stovyklos. Walteris, kaip niekada anksčiau, buvo pasiryžęs sprukti, bet puikiai žinojo, kad gali pasirinkti arba teisingą, arba pražūtingą kelią. Vyro, puolusio prie spygliuotos tvoros, likimas aiškiai parodė, jog, vos įtarę, kad ketini bėgti, tau skirs mirties bausmę.
Taigi vieną 1942 m. vasaros dieną Walteris Rosenbergas tapo vienu iš 13 000 Slovakijos žydų, atvežtų į Maidaneką vergauti.
Buvo neaišku, ką Walteris ir kiti kaliniai statė. Niekas jiems to nepasakė. Žinoma, jis niekada neapleido minties pabėgti iš stovyklos.
Walteris, kaip niekada anksčiau, buvo pasiryžęs sprukti, bet puikiai žinojo, kad gali pasirinkti arba teisingą, arba pražūtingą kelią. Vyro, puolusio prie spygliuotos tvoros, likimas aiškiai parodė, jog, vos įtarę, kad ketini bėgti, tau skirs mirties bausmę.
Po to įvykio Walteris net nebandė artintis prie pertvaros, kad niekas nepamanytų, jog jis ruošiasi pabėgti. Norėdamas pasprukti iš Maidaneko, Walteris turėjo pasitelkti vaizduotę labiau nei tuomet, kai bėgo iš Novakų.