Amerikietiškas, autentiškas, maloniai šildantis delnus, varvantis savo padažiukais į rankovę. Ne kažin kokia gurmė pasaulio viršūnė, bet paskutinis. Paskutinė koka kolos stiklinė. Gali būti netgi be ledo, nes taip lengviau pajusti skonį ir jį susidėti atminties archyve. Paskutinis bulvyčių pamirkymas į kečupą. Tipiški mcdonaldiniai kvapai, - nelabai aristokratiški, bet daugiau nebus. Kaip ir tos vakarietiškos, atsipalaidavusios publikos – įvairių pajamų, įvairių amžiaus grupių, įvairių seksualinių orientacijų susibūrimo.
Taigi: paskutinis burgeris suvalgytas, koka kola išgerta. „Finita la commedia!” Šis posakis skamba itališkai, nors kalbama, kad jį labai mėgo rusų literatūros klasikai – Lermontovas, Čechovas. Todėl mes čia jį ir prisimename. Rusiškoji žengimo į Vakarus komedija baigėsi.
Jos pabaiga skamba tragišku karo akordu, bet tai žinome mes, o jie – rusai Rusijoje to nežino. Jie nesupranta kodėl čia taip viskas. Nes baigėsi ne tik burgerių era, baigėsi feisbuko, BBC, Vikipedijos ir kitokio vakarietiško informacijos srauto, o taip pat - „Ikea“ taburečių, perkimšto Šeremetjevo oro uosto, „Netflix“ produkcijos ir Europos futbolo čempionų taurės era.
Kartais nutinka štai taip: galingus istorijos sukrėtimus žymi paradoksaliai nesvarbūs vartojimo pokyčiai. Įsimintinos smulkmenos. Nebuvo – atsirado – vėl išnyko. Ir štai: trijų dešimtmečių kaip nebūta. Rusiškas pavasaris, atsigręžimas į Vakarus, lengvas ir vis stiprėjantis vartojimo flirtas Maskvoje prasidėjo 1990 metais. 30.000 vakarietiško skonio simbolių ištroškusių rusų apleido milžinišką eilę prie mumijos mauzoliejaus, nusisuko ir persirikiavo į kitą – dar labiau milžinišką eilę prie duris atvėrusio pirmojo „McDonald‘s“ restorano.
Dar klausimas ar Putinas sutvarkys Ukrainą. Greičiausiai ne. Bet Rusiją jis jau sutvarkė. Sugrąžino į pirminį sovietinio deficito būvį. Į liūdną, bespalvį, monotonišką ideologinio aptvaro gyvenimą. Kai ryte prabundi ir pamatai, kad mėgstamos tirpios „Nescafe“ atsarga išseko, o Etiopijos pupelių neatvežė, nes stringa atsiskaitymai valiuta. Kai be kuklaus vokiško „Passat“ gyvenimas nebuvo įsivaizduojamas, o dabar bus, nes servisas uždarytas, ir stabdžiai liks be kaladėlių. Kai linksmų „YouTube“ video siužetų nebegalima pasižiūrėti, nes išjungta, o „Spotify“ muzikos abonementas nebegroja.
Kai, po velnių, vaikas prašo „tėte, nupirk naują „Lego“, bet tos spalvotos plastiko kaladėlės liko ten, - anapus vakarietiško vartojimo geležinės uždangos. Kai vakare norisi pažiūrėti „Netflix“ filmą apie supuvusių Vakarų tragedijas, bet tai nebeįmanoma. Ir netgi normalaus futbolo rungtynių pažiūrėti nebėra galimybių, nes televizoriuje liko nebent mačas Kazanės „Rubin“ – Nižnij Novgorodo „Olimpijec“, - kokia nykybė...
Kai vyras grįžta namo, randa žmoną su meilužiu lovoje ir įsiutęs rėkia: „Krautuvėje aukščiausios rūšies miltus duoda, o jūs kuo čia užsiimate? Marš į eilę!” Žinoma, tai viso labo senas anekdotas, kurį šių eilučių autoriui kažkada pasakojo kunigas – disidentas, monsinjoras Vincas Mincevičius, Romoje išleidęs linksmą knygą apie sovietinio gyvenimo grimasas.
Putinas įvykdė specialiąją operaciją? Žinoma. Bet įvykdė ją prieš savo valstybę ir jos piliečius, pavertęs jų gyvenimą žeminančios kasdienybės anekdotu. „Nenoriu Donbaso, grąžinkite man „Netflix!“ – tokią žinutę tviteryje paleido ne milijardus praradęs oligarchas, o jaunas rusas sukramtęs paskutinį savo burgerį. Dabar jo gyvenimas esmingai pasikeis: jis jau sugrąžintas į sovietinio melo rojų. Jis nebeturės galimybių rinktis. Na, nebent tarp „Mosfilmo“ ir Kinijos arba tarp Kinijos ir Indijos kino produkcijos. Na, gal dar Turkijos.
Nieko panašaus. Vartojimas yra blogis tik tiems, kurie neperprato vartojimo kultūros! Vartojimas yra pasirinkimo laisvė. Noriu – žiūriu, noriu – klausau, nenoriu – nežiūriu ir neklausau. Noriu – skaitau, noriu – keliauju, noriu – balsuoju. Arba ne. Neskaitau, nekeliauju, nebalsuoju.
Tarptautiniai apžvalgininkai teigia, kad Putinas nori atkurti imperiją. Nes jis esą negali apsikęsti, kad Rusija susitraukė iki Moskovijos ir Sibiro. Galimas daiktas, taip ir yra. Bet labiausiai už viską jis trokšta orveliškos aptvaro tvarkos ir ramybės. Paklusnumo. Užgniaužtos pasirinkimo laisvės.
Vakarietiškas liberalaus gyvenimo stilius jį tiesiog siutina. Jį siaubingai nervina ekonominis klestėjimas, kultūrinė įvairovė, kritiškai mąstanti visuomenė. Jis nekenčia feisbuko, laisvos žiniasklaidos, provokuojančio meno. Jam atgrasi Vakarų literatūra, romanai, dekadentinė poezija, absurdo teatras. Jis negali pakęsti laisvai keliaujančių žmonių, aperityvo valandos, naujų mados tendencijų, homoseksualios meilės ženklų gatvėje. Jis nesuvokia pasirinkimo laisvės ir malonumo gyventi liberalioje visuomenėje.
XXI amžiaus vargeta - jis nesinaudoja internetu, todėl naiviai tiki, kad galima dar kartą pastatyti ideologinę Berlyno sieną. Vakarietiškos laisvės link ryžtingai pasukusi Ukraina tapo jo kiekvienos nakties košmaru, todėl jis prisiekė nubausti ukrainiečius. Bet kol kas pasiekė tik tiek: nubaudė savus, rusus. Atėmė burgerį ir pasakė: „Back in the U.S.S.R“.
