Aš atstovauju silpnai praktikuojantiems futbolo religiją fanams. Tai yra, jeigu rungtyniauja Brazilija–Argentina, tada žiūriu. Jeigu lošia Italija–Prancūzija – žiūriu. Jeigu Europos čempionų taurėje kaunasi Turino „Juventus“ su Madrido „Realu“, vėlgi – žiūriu. Bet jeigu paskui kamuolį laksto Vilniaus „Žalgirio“ ir Marijampolės „Sūduvos“ vyrai, dovanokite – ne, nežiūriu. Todėl mano požiūris į tai, kas vyksta Kataro smėlynuose, galėtų būti pakankamai neutralus, atsietas nuo pirmykštės tikrojo futbolo sirgaliaus – tifosus naturalis – aistros ir instinkto.
Nežinau, ar pastebėjote: tikslus reiškinio Kataro smėlynuose pavadinimas yra būtent toks: „FIFA World Cup“. Atkreipėte dėmesį? Yra žodis „cup“ – taurė, viskas aišku. Yra žodis „world“ – pasaulis, puiku. Dar yra „FIFA“ ir tai jau nebe žodis, o kažkas tokio. Na, bet įdomiausias dalykas man, silpnai praktikuojančiam futbolo religiją, yra štai kas: pasaulinio reiškinio pavadinime nėra žodžio „futbolas“! Turinys strategiškai atsietas nuo formos!
Keistas atvejis, ar ne? Vaikigaliai kieme žaidžia futbolą! O štai Messis, Neymaras ir De Bruyne‘as Katare žaidžia... fifą. Nebe tą futbolą, kurį žaidžia vaikigaliai kieme. Nes fifos žaidimas dykumoje yra lyg ir futbolas, bet lyg ir nelabai. Kažkas tokio, panašiai kaip ir Sočio žiemos olimpinės žaidynės už 50 milijardų. Kai buvo liepta šalia subtropikų paplūdimių pastatyti slidžių slalomo trasą. Ir ji buvo pastatyta, nes taip reikėjo Maskvos režimui.
Katare milijardų įšvirkšta keturis kartus daugiau. Katare saudo arabai patiesia Argentinos Selección de fútbol ir kitą dieną visiems nugalėtojų rinktinės žaidėjams, įskaitant atsarginius, buvo išmokėta po 2,5 milijono dolerių! Tada profesionalus futbolo žmogus – tifosus naturalis – pradeda mirksėti akimis nežinodamas ką sakyti, ir jam lyg netyčia išsprūsta futbolo banalybė n. 1: „Pasirodo, kamuolys yra apvalus!“
Nė velnio jis neapvalus. Jis - tvarkingas stačiakampis, kaip tie dolerių banknotai, kuriais Kataro šeichai mokėjo už pasaulinį futbolo miražą dykumoje. Arba kaip tie mobilieji telefonai, kuriais FIFA bosai derino biznį su Dochos teokratine diktatūra. Atimk iš varganos, prasiskolinusios Lotynų Amerikos tai, ką jie vadina „fútbol“, ir kas tada liks iš Lotynų Amerikos? Atimk iš Saudo Arabijos, iš Kataro, iš Kuveito futbolą ir kas tada atsitiks? Absoliučiai nieko.
Verda diskusija: ar futbolas – vakarietiškos fantazijos, strategijos gudrybių, nežabotos sirgalių (su alaus kvapu, of course) emocijų iškrovos, galingų dešimčių tūkstančių gerklių choro Madrido, Londono, Neapolio, Miuncheno stadionų pasaulis – tinka naftos dinastijų, visagalių emyrų, aklo teologinio paklusnumo, išgrynintos vienos religijos moralės pasauliui?
Žinoma, „supuvęs“ Vakarų pasaulis (taip jį feisbuke apibūdina ir nemaža dalis mūsų tautiečių, kurie svajoja apie galingą tvarkos ir tradicijų kumštį) neturi teisės primesti alaus vartojimo ir kitų vartojimų reikalų stadionuose. Ar angliško, ispaniško, olandiško tipo futbolo visuomenė turi teisę pamokyti, pasakyti: alio, broliai arabai, bet juk septynerių metų laisvės atėmimo bausmė homoseksualiems vyrams yra tamsūs, gilūs viduramžiai, alio – prabuskite?
Kažin, ar Vakarai turi tokią teisę – eksportuoti savo požiūrį į demokratiją per futbolą. Vakarai yra iš savo vakarietiškos prigimties tolerantiški, todėl priversti gerbti totalią netoleranciją ir vietinius papročius. Ką tai reiškia? Jeigu FIFA emyras iš Ciuricho, ponas Infantino, vieną dieną nuspręstų surengti pasaulio taurės varžybas kažkur, pavyzdžiui, Centrinės Afrikos Respublikoje, tai reikštų, kad čempionato dalyviams reikėtų laikytis vietinių papročių? Primenu: BBC ten nufilmavo viešo kanibalizmo atvejus, kai politikos lyderiai be problemų skanauja savo priešininko šlaunį.
Kamuolys Katare – labai kampuotas. Čia žaidžiamas naujas žaidimas – fifa, jis galbūt kažkiek panašus į futbolą, kažkiek stebina rezultatais ir favoritų triuškinimais. Pavydžiu tifosus naturalis, kuris sugeba patirti futbolo katarsį visur – krauju ir doleriais patręštoje dykumoje, Maskvos arenoje „Otkrytije“ ir panašiose vietose. Formaliai Katarui – jokių priekaištų: dykumoje dirbę vergai buvo apiforminti legaliai, jiems buvo išmokėtas atlyginimas, o tų, kurie nebegrįžo iš stadionų statybos, šeimoms netgi pažadėtos kompensacijos. Viskas legalu, patikrinta pagal FIFA dėsnius, – taip sakė prezidentas Infantino. Jis ten nuvažiavo ir pats viską apžiūrėjo. 1944-aisiais „Raudonojo Kryžiaus“ specialistai aplankė Terezino žydų getą Čekoslovakijoje, jį apžiūrėjo ir pripažino: viskas tvarkoje, higienos pažeidimų nerasta.
Jeigu kalbėtume ne apie fifos žaidimo čempionatą, o apie futbolą, geriausiai rungtyniauja Iranas. Pirmosios rungtynės pralaimėtos britams, bet juos, Irano vyrus, jau dabar galima skelbti pasaulio čempionais. Tikraisiais futbolo moralės ir drąsos, ne fifos lyderiais. Irano vyrai atsisakė giedoti himną, nes šalyje siaučia ajatolos Chomeinio religinė chunta. Ji žudo moteris ir vaikus. Tankais slopina protestus moterų, kurios nebenori dėvėti hidžabo. Irano rinktinė privalėjo pasaulio akivaizdoje užtraukti Chomeinio garbei sukurtą himną: „Tavo žinia, o, Imame, tavo laisvė įrėžta mūsų širdyse... amžinoji Islamo Respublika!“ ir taip toliau. Jie atsisakė giedoti pagerbdami 22 metų merginą, kurią moralės policija įkalino ir nužudė, nes ne visi jos plaukai buvo pridengti.
Anglai irgi norėjo Katare būti drąsūs. Ir danai. Ir prancūzai su šveicarais. Britų rinktinės kapitonas Kane‘as norėjo užsirišti kapitono raištį „One Love“ su netradicinėmis spalvomis, pademonstruoti, kad jis ir Katare gali mąstyti taip, kaip mąsto Londone. Bet paskui FIFA pasakė: „Ne“. Reikia gerbti vietinius papročius. Katare negalima būti tuo, kuo esi Londone, Paryžiuje, Kopenhagoje. Oi, kaip pabūgo milijonus uždirbančios Europos futbolo žvaigždės. Nutarė nebedemonstruoti moralinės drąsos. Nes pakvipo diskvalifikacija. Įdomu, kas būtų nutikę, jeigu anglai, danai, šveicarai, prancūzai būtų nepabūgę, FIFA juos būtų diskvalifikavusi, čempionatas būtų sugriuvęs, transliuotojai būtų negavę pelno, reklamos tiekėjai būtų pareikalavę grąžinti avansus. FIFA Ciuricho biuro kamputyje būtų neramiai užsirūkiusi.
Kas gresia Irano futbolo rinktinės vyrams, kurie atsisakė šlovinti Chomeinį? Diskvalifikacija? Nejuokaukime. Jų laukia Teherano moralės policija. Ir pokalbiai. Tokie patys pokalbiai, kokie vyksta Putino, Lukašenkos režimo rūsiuose. Nors, žinoma, profesionaliam futbolo sirgaliui, tifosus naturalis, tokie dalykai argi rūpi? Ne, nes pirmiausia yra futbolo grožis. Jeigu Teherane moterys negali pasidažyti lūpų ir parke ant suoliuko skaityti Nabokovo „Lolitos“, argi tai problema? Jeigu ajatola siunčia Putinui savo dronus daužyti Ukrainą, o Irano vyrai atsisako garbinti ajatolą – argi tai kaip nors susiję su futbolu? Juk kamuolys yra apvalus, ar ne? Galimas daiktas. Bet futbolo moralės pasaulio čempionai yra jie – Irano vyrai.
