Šitaip be mažiausios abejonės kalbėsiu aš ir tūkstančiai lietuvių užsieniuose. Visomis civilizuoto pasaulio kalbomis skaitysime žiniasklaidos pranešimus, klausysime televizijos žinių laidas, jose skambės „Vilnius“, „Vilnius“ ir dar kartą „Vilnius“. Ir štai: mūsų miesto vardas bus tariamas greta tokių konceptų kaip NATO, Ukrainos kova ir pergalė, Vakarų vertybės ir t. t. Nekalbant apie tai, kad stipriausių Vakarų demokratijų vadovai mindys „Litexpo“ koridorius ir sales. Tas pačias, kurias mes kasmet mindome per Knygų mugę.
Nekenčiu patetikos, bet vien ta aplinkybė, kad JAV prezidento kortežas pralėks pro skverą, kuriame stovėjo Rusijos proletariato banditų vadas, atsisukęs į KGB kalėjimą kitoje gatvės, kuri ir vadinosi proletariato banditų vado vardu, pusėje, vien šis faktas yra ekstazė grynuoju pavidalu. LKP CK bosų – Sniečkaus, Šumausko, Griškevičiaus – šmėklos Dantės pragare skaudžiai vaitoja – paklausykite. Ir įsižiūrėkite: ten, kur riogsojo Leninas, Cvirka, Dzeržinskio tiltas ir kiti socialistinės urbanistikos artefaktai, dabar plazdės Šiaurės Atlanto sutarties, JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos vėliavos! Akių ir sielos džiaugsmas.
Tos dvi liepos dienos Vilniuje bus itin bjaurios KGB padpalkovnikui Vladimirui. Pamaskvėje, Novo Ogariovo bunkeryje, pro sukąstus jo dantis skambės keiksmai ta kalba, kuri tinka laivams skandinti. Gretimoje valstybėje Baltarusijos satrapas grasins surūdijusiais tankais ir šiurpins pasakojimais apie gresiančią NATO invaziją, kuri esą prasidės tiesiai iš „Litexpo“ salės.
Tiek Aliaksandrui Lukašenkai, tiek Vladimirui Putinui tai bus juodos dienos, nes NATO strategija aukščiausiu lygiu bus dėliojama šalia jų valdų: iki Minsko – vos trys valandos, iki okupuoto Karaliaučiaus – keturios. Šiaurės Atlanto sutarties valstybių lyderiai drauge su Volodymyru Zelenskiu aptarinės pergalės planą šiek tiek nuplikusio Gedimino kalno papėdėje, o žinia pasauliui bus transliuojama iš Vilniaus televizijos bokšto – to paties, kurį Kremlius norėjo imti tankais prieš beginklius vilniečius.
NATO viršūnės 2006-aisiais jau buvo smarkiai priartėjusios prie imperijos sienų – susitikimas įvyko Rygoje. Bet prieš 17 metų viskas buvo kitaip. V. Putino beprotybės sindromas dar nebuvo chroniškai paūmėjęs, jis dar gudriai flirtavo su Vakarais, su NATO, su Silvio Berlusconiu. Šiandien paranojos apsėstas Dmitrijus Medvedevas tada dar klausėsi roko muzikos ir džiaugėsi vakarietiškais kostiumais. Nebuvo jokios karo užuominos.
Šiaurės Aljansas vėl rinksis Baltijos šalies sostinėje, mūsų sostinėje, bet pasaulio architektūra pakitusi iš esmės. Po Dnipro užtvankos susprogdinimo net patys balčiausi taikos balandžiai turėtų su savo pacifistinėmis fantazijomis pagaliau nusileisti ant žemės. Ir įsiklausyti į tai, kas bus kalbama Vilniaus „Litexpo“ salėse. Vilniaus susitikimas stipriai įeis į istoriją bet kuriuo atveju.
O dabar atsisukime į tuos, kurie nepatenkinti.
Į tuos, kurie penkias dienas Senamiesčio užeigose valgys cepelinus ir koldūnus iš šaldiklio, nes gali būti, kad maisto produktų vežėjai negalės atgabenti šviežios grietinės. Būtų katastrofa. Jeigu „Amatininkuose“ pasibaigtų alus ir pirmadienį, liepos 10-ąją, iki kaulų smegenų vilnietis negalėtų užsiversti bokalo dėl tos pačios logistinės problemos? Dar viena katastrofa! Netgi dvi išsyk: kažkas negalėtų sumokėti ir išgerti, o kažkas – parduoti ir uždirbti.
Problemų būtų daug. Todėl neverta stebėtis: artėjant NATO susitikimui iki kaulų smegenų vilniečiai bambės vis aršiau. Žinoma, reikėtų pasiaiškinti, kokie skiriamieji iki kaulų smegenų vilniečio ženklai, kuo jis skiriasi nuo nelabai grynų ir nuo absoliučių provincialų. Nesakau – „kaimiečių“, nes ne mano stilius.
Bambės greičiausiai vėl tie patys. Tie, kurie kovojo už laisvą Lietuvą, gal ne tiek kovojo, kiek svajojo – argi negalima pasvajoti? Tie, kurie nuolat pasigenda laisvės: jie bambėjo apie laisvės suvaržymus karantino dienomis, nes buvo begėdiškai apkirpta laisvė pakliūti po deguonies gaubtu. Na, o dabar bus suvaržyta laisvė Pilies gatvėje prasilenkiant su NATO generaliniu sekretoriumi jį draugiškai kumštelėti. Arba bent jau mūsiškį Arvydą Anušauską.
Gal pažiūrim atidžiau, kas dar bus suvaržytas?
Žinoma, jie – Suvalkų „Biedronkos“ klientai. Visą savaitę bus vykdoma pasų kontrolė, pasienyje gali susidaryti eilės. Įprasta kelionė atsivežti pigių vištienos šlaunelių ir tualetinio popieriaus taps varginančiu lūkuriavimu po karšta liepos saule. Kaip čia nekeiksi NATO ir Vilniaus „summito“.
Pigiau nei Palangoje, nei Nidoje sumąstę poilsiauti atostogautojai susidurs su eilėmis grįždami iš Latvijos pajūrio. Iš ten, kur viskas visada pigiau, maloniau, skaniau. Argi gražu poilsio ištroškusius piliečius dėl kažkokio Bideno ar kažkokio Zelenskio laikyti saulės atokaitoje su pasu rankoje?
Nepamirštame ir tų, kurie kasdien varo pro Raigardo postą link Gardino pigesnio benzino ir skalbimo miltelių. Ten visada tikrina, bet dabar tikrins stipriai. Nors galėtų ir suvis užraukti galimybę be vizos svečiuotis pas satrapą Lukašenką. Būtų puikus sprendimas!
Bambeklių artėjant liepos pradžiai vis daugės – pamatysite. Vieni trimituos apie pažeistas žmogaus teises, kiti skelbs apie pažeistą galimybę išgerti senamiestyje alaus, treti keiks NATO ir ta proga – visas Vakarų vertybes. Galiu tik pritarti savivaldybės pasiūlymui nesinervinti, išvykti į sodybą, į kaimą, į Birštoną, į Palangą. Nes jie ten, savivaldybėje, matyt, nujaučia, kad dalis grynakraujų vilniečių yra iki kaulų smegenų bambekliai. Tas raginimas skirtas jiems – ir labai laiku, nes vietų sodybose mažėja.
Galiu nebent paguosti staiga pamilusius didžiulę kaip Gedimino kalnas Vilniaus laisvę, staiga užsimaniusius pavasaroti įkaitusiame senamiestyje, ne prie vėsaus ežero: svarbiuose miestuose tokie dalykai vyksta. Dėl vienos paprastos priežasties – nes tai svarbūs miestai.
Prisiminiau, kas dedasi Romoje, kai vyksta konklava – popiežiaus rinkimai: dalis miestiečių net neraginami išvyksta. Ypač tie, kurie gyvena anapus Tibro. Prisimenu Turino žiemos olimpiados stresą, uždarytą miestą ir mero raginimus gyventojams: jeigu nepatinka – išvažiuokite. Arba eikite savanoriauti. Prisimenu, kaip su ambasadoriumi Šarūnu Adomavičiumi kelis kilometrus pėdinome po vakarienės restorane link viešbučio dulkiant šaltam lietui, nes nebuvo jokio transporto už jokius pinigus. Prisimenu Lisabonos, Florencijos, Genujos Europos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimų įtampą, G-7 barikadas, pasaulio čempionatų nepatogumus, „Giro d‘Italia“ daugiadienių lenktynių ribojimus ne vieno, o keliolikos miestų gyventojams.
Visur pasitaikydavo bambeklių, skeptikų, apribotos laisvės gynėjų. Pas mus, atrodo, tokių bus daugiau, nei reikia. Gaila, kad nepavyks jų išsiųsti gelbėti skęstančių Chersono gyventojų. Tada bent jau ramiai paprašykite: NATO susitikimo „tremtiniai“, nedarykite Vilniui gėdos!
