Stiprėja įsitikinimas, kad Putino eliminavimas nieko neišspręstų. Nes tąsyk ateitų Medvedevas. Po Medvedevo turėtume reikalų su Prigožinu. O tada jau visai blogai – su Kadyrovu. Ir taip be pabaigos. Be galutinio taško rusiškojo imperializmo evoliucijoje.
Todėl deputinizacija esą nereikalinga. Deputinizacija – kaip aerozolis nuo tarakonų. Papurškei – jie išsilakstė. Bet jeigu nuolat nepurški – jie, žiūrėk, ir vėl atropoja. Įsibėgėja idėja: kiekvieno ruso galvoje krebžda mažas arba normalus Putinas. Todėl netgi Ukrainos karinė pergalė prieš Maskvą po truputį tampa nelabai svarbiu arba mažiau svarbiu reikalu, palyginti su pačiu svarbiausiu – totalia derusifikacija.
Ukraina su Krymu ar be Krymo – koks skirtumas? Ką tai išsprendžia? Ir vienu, ir kitu atveju jie ten lieka su galvomis, pilnomis toksiškojo putinizmo.
Mes tiek įsismarkavome, kad jau net nebegirdime, ką kalba pats Volodymyras, 2022 Person of the Year. Jis, Zelenskis, šios savaitės pradžioje štai ką pasakė amerikiečiui Davidui Lettermanui: „Jeigu Putinas mirtų, jokio karo nebūtų. Nes autoritariniai režimai – siaubingi, viską sprendžia vienas žmogus. Kai jis pasitraukia, visos institucijos sustoja.“ Alio, mes girdėjome? Kažin. Girdėjo nebent vienas nuosekliausių Ukrainos rėmėjų, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. Jam priklauso ši frazė: „We can’t be more Ukrainian than the Ukrainians.“ Mes negalime būti didesniais ukrainiečiais už pačius ukrainiečius. Na, nebent mums taip reikia. Nebent norisi.
Nenustebčiau, jeigu totalios derusifikacijos fanai ir jį – Zelenskį – vieną dieną paskelbtų nepakankamai ryžtingu, pernelyg atsargiu. Nepakankamai antirusišku. Nes jis neturėtų pamiršti, kad vadovauja Ukrainai, kuri kovoja už mus. Pabandytų per mažai kovoti... Pabandytų jis nenorėti sutriuškinti Rusijos. Nors iki šiol nėra jokio konkretaus aiškumo, kas yra sutriuškinta Rusija. Kaip ji po sutriuškinimo atrodytų, kas jai vadovautų, ką ten žmonės galvotų, kokias knygas skaitytų, kokia kalba kalbėtų.
Į tarptautinius sektorius padalyta Maskva arba visa Rusija nebūtų bloga idėja. Kaip Berlynas po Jaltos: šiaurės vakarinį sektorių kontroliuoja prancūzai (bet galėtume ir mes), vakarinį – britai, pietvakarinį – amerikiečiai. Kažkurį sektorių aplink Kremlių galima būtų palikti teisingiems, progresyviems, antirusiškiems rusams. Gaila, bet tolimesnės sąsajos su Vakarų–Rytų Berlynu netenka prasmės. Nes Vakarų Berlyne bent jau liko teisingi, vakarietiški vokiečiai, o ten, anapus sienos – nykūs Putino karjeros liudininkai.
O ką Maskvoje? Ar šiandien liko bent vienas teisingai mąstantis rusas? Štai kur klausimas! Vyraujantis, nuolat stiprėjantis naratyvas pasakoja apie visus didelės teritorijos gyventojus, užsikrėtusius nepagydomu imperialistiniu kovidu. Jį perneša savotiškos rusiškojo koronaviruso bakterijos – poezija ir proza, tapyba ir teatras (jos, beje, pavojingos ir Vakarams).
Kaip atpažinti teisingą rusą, kuris galimai dar nėra pažeistas putinizmo? Štai instrukcijos.
Pirmiausia reikėtų paklausti kokia kalba jis kalba. Rusiškai? Tada ne, netinka. Neatitinka kriterijų. Reikia, kad kalbėtų angliškai arba bent jau rusiškai, bet su anglišku akcentu. Tada gal.
Toliau. Paklausti dėl Gogolio, Cvetajevos, Rachmaninovo, Aivazovskio. Jeigu bent vieną skaito, klauso, ant sienos pasikabino – tai nieko gero.
Kas dar? Pasiteirauti dėl „Moskovskaja“ degtinės, venigreto ir befstrogeno. Ar jūs geriate, valgote šiuos rusiškojo skonio minkštosios galios (angl. soft power) atributus? Mėgstate juos? Jeigu taip, tada... Nors čia derėtų būti atsargiems. Nes „Tris seseris“ mes be problemų užbaninome, o štai baltą mišrainę Naujiesiems gaminsime ir valgysime. Rusiška degtinė? Prekybos centro degtinių lentynos apačioje! O befstrogenu mūsų politikai maitinasi ir sako, kad skanu.
Čia tokie kažkiek ironiški štrichai. O jeigu rimtai – prisipažinsiu: teisingai mąstantį rusą aš suradau. Bet tikrai! Ir dar pagalvojau: jeigu tokių būtų daugiau, viskas anksčiau ar vėliau išsispręstų. Zelenskiui, Ukrainai, mums, NATO. Nereikėtų baimintis imperinio koronaviruso.
Teisingas rusas mąsto taip – štai keletas punktų: „Būti rusu – skauda. Nes Rusija jau nebesiejama su muzika ir poezija, siejama su bombomis, kurios krinta ant ligoninių motinystės skyrių, ir su išdarkytais lavonais Kyjivo apylinkėse.“ Argi blogai kalba šis rusas?
Arba: „Ką aš – rusas – galiu pasakyti, kai išgirstu, kad Ukrainoje griaunamas paminklas Puškinui? Man belieka patylėti ir apsibarstyti galvą pelenais.“ Norėtumėte tokio ruso Rusijos Dūmoje?
Ir dar taip: „Šių dienų Rusija yra fašistinė valstybė. Nesvarbu, ką kalba Kremlius, svarbu tai, ką jie ten daro.“ Būtų gerai toks Rusijos ambasadorius Vilniuje, ar ne? Arba štai tokios mintys: „Rusijos televizija rodo siaubingus Ukrainos griovimo vaizdus, aiškindama, kad miestus daužo ukrainiečių kariuomenė, vaikus prievartauja „ukronacistai“, o rusų kariai gina tėvynę nuo NATO fašistų.“
Aš manau, mums patinka taip mąstantis rusas. Visa tai parašė Michailas Šiškinas portale „Huffington Post“. Skaičiau ir gniaužiau kumščius: Bravissimo! Problema slypi kur? Šiškinas yra rašytojas. Šiuolaikinis rusų rašytojas, kuris nekenčia Putino.
Jo išvada: Kremliaus režimas rusų kultūrą naudoja kaip maskuojamąją taktinę uniformą. Ji skirta ne saviems, ji skirta Vakarams: šaudykite. Paskelbkite Čechovą ir Rachmaninovą, ir Cvetajevą Vakarų civilizacijos priešais, mes paplosime! Cancelinkite visą rusų literatūrą nuo pradžių, galiausiai pridėkite ir Šiškiną, ačiū!
Kremlinai bijo amerikietiškų HIMARS salvių. Bet dar labiau jie bijo žodžių. Tų rusiškų žodžių, kuriuos pasakys, parašys rusų rašytojai, intelektualai.
Tokie kaip Michailas Šiškinas. Jis jau žino, apie ką bus naujasis rusų romanas: „Galbūt jį parašys jaunuolis, šiandien atsidūręs apkasuose. Jis dar net nežino, kad bus tas rašytojas, kuris paklaus: „Ką aš čia darau? Kodėl mano vyriausybė man primelavo? Kodėl mes turime žudyti ir mirti? Kodėl mes – rusai – esame fašistai ir žudikai? Kas kaltas?“
