Ketvirtadienį pakankamai tyliai paminėtos 33-iosios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metinės. Reikia pripažinti, kad buvęs Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis yra teisus pastebėdamas, kad Sąjūdžio idėjoje glūdi daug pamokų dabarčiai.
„Per mažai dėmesio skiriama labai gražiam, šviesiam ir reikšmingam Lietuvos istorijos laikotarpiui. Jis yra labai pamokantis ir būtų padrąsinimas šiandien tiems, kurie yra kažkaip pametę kriterijus, kas yra gera ir kas – bloga. Sąjūdis buvo geras dalykas ir nėra dėl to ko blaškytis“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė V. Landsbergis.
Kas tuomet nutiko su Sąjūdžio idėja, kad ji bent jau kurį laiką yra praradusi savo spindesį? Sąjūdis savo laiku suvienijo labai skirtingas asmenybes, kurių interesai, ambicijos ir pasaulėvaizdžiai ilgainiui pradėjo imti viršų.
Prabėgus kuriam laikui atsirado politinė konkurencija, pavydas, neišpildytos ambicijos paskatino kurti alternatyvius naratyvus, staiga pradėtos eskaluoti naujai atrastos takoskyros, pabrėžtinai skirtingi Lietuvos ateities projektai.
Peržvelgę 35 LPS Iniciatyvinės grupės narių pavardes, rasite ten daugybę asmenybių, kurios vargiai galėtų susėsti prie to paties stalo ir sutarti dėl dabartinės Lietuvos situacijos ar jos ateities perspektyvų. Galima kalbėti apie Juozaičio, Ozolo, Radžvilo ir kitų Sąjūdžio interpretacijas.
Takoskyras galima skirti į kelias grupes: nuo kritiškai nusiteikusiųjų ir griežiančių dantį Vytauto Landsbergio, aplink jį sukurtos Tėvynės Sąjungos atžvilgiu iki kritiškai nusiteikusių viso atkurtos Lietuvos projekto kontekste.
Taigi, vienas iš kliuvinių Sąjūdžio, kaip vienybės simbolio, plėtotei yra pačios Iniciatyvinės grupės narių skirtys, skirtingomis kryptimis pasukusios ir skirtingus rezultatus davusios politinės ar visuomeninės karjeros. Jos iki šiol veikia Lietuvos politiniame gyvenime ir kursto konfliktus įvairiais dabarties politikos klausimais.
Čia galima įvardinti ir antrąją problemą. Teoriškai Sąjūdžio vardas vis dar naudojamas žmonių būrimui, tačiau pastaruoju metu juo bandomi dangstyti vis smulkesni ir menkesni politiniai interesai. Dar blogiau, Sąjūdis tampa priedanga visuomenės skaldymui, priešinimui, skirstymui į teisinguosius ir paklydėlius. Suprask, pametusius, pamiršusius ar paneigusius tikrąsias Sąjūdžio vertybes.
O kokios gi buvo tos pamatinės Sąjūdžio vertybės? Pasiklausius šiandienos interpretatorių, ar tų, kurie dangstosi garbingu Sąjūdžio vardu brukdami savo siaurus politinius tikslus, gali pasirodyti, kad Sąjūdis kovėsi ne prieš totalitarinį komunistinį režimą, o prieš liberalus, gėjus ir kultūrinį kosmopolitizmą.
Gali pasirodyti ir tai, kad Sąjūdžio pagrindiniu tikslu buvo ne, pasak Romualdo Ozolo, „Lietuvos išsivadavimas iš stalinistinio socializmo“, o kova su iš Vakarų ateinančiomis vertybėmis, genderizmu, LGBT, konservatoriais, Laisvės partija ar dar kokiu moderniuoju politiniu ar visuomeniniu oponentu.
Beje, tas pats R. Ozolas pirmajame suvažiavime yra gražiai pabrėžęs, kad „pati svarbiausia išvada, kurią žmogus turi įsisąmoninti po tokio žiauraus eksperimento, kad žmogus negali būti Dievas ir bet kuri jo pretenzija į dieviškumą tampa nežmoniškumu“. Gražus kvietimas žmogiškumui, supratimui ir Dievo pozicijos nusimetimui vertinant aplinkinį pasaulį ir kitų gyvenimus.
A. Juozaičio pranešimas Steigiamajame suvažiavime buvo skirtas teisinei valstybei ir piliečiui. Jis pabrėžė, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymą ir nesvarbu, kokios tautybės žmogus bebūtų, įstatymai visiems vienodi.
Zigmo Vaišvilos pranešime buvo aptartos tuometinės Lietuvos ekologinės problemos, aplinkos užterštumas bei atominės energetikos perspektyvos Lietuvoje. Būsima premjerė Kazimira Danutė Prunskienė kalbėjo apie ekonominį savarankiškumą.
V. Landsbergis savo pranešimą paskyrė kultūrinėms ir sociopsichologinėms visuomenės problemos. „Gyvename kultūros griuvėsiuose. Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo ir bendravimo griuvėsiai. Susirgo mūsų dorovė, kalba, kūryba. Nuvyto vidinis įstatymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, taip pat nuvyto įstatymas: „Nevok“, nes iš valstybės, kuri yra tarsi ne tavo, galima vogti.
Žodžiai laisvė, tiesa, žmogiškumas, kurie daugelį metų reiškę visai ką kitą negu turėtų reikšti, pagaliau nieko nebereiškia. Puoselėkime bičiulystę, talką, jausmą, kad visa, kas kieno nors iš mūsų padaryta – tai visų padaryta, visų mūsų gimtosios žemės gėris“, – kalbėjo būsimasis pirmasis laisvę atgavusios šalies vadovas.
Ką aš noriu pasakyti primindamas Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo kalbų temas? Tik tai, kad šiose kalbose vyravo valstybės ir visuomenės interesas, kvietimas bendram veikimui ir susitelkimui, kvietimas kultūriniam ir socialiniam atvirumui.
Sąjūdžio kalbose nebuvo teisių dalinimo vertiesiems ir nevertiesiems, nebuvo agresyvios retorikos, paniekinimo, manipuliacijos, oponentų įžeidinėjimo ar išjuokimo.
Vyravo atvirumas ir kvietimas vienybei valstybės kūrimo procese. Kvietimas kurti valstybėje, kurioje visi bus lygūs prieš teisę, visi turės galimybę kurti ir atrasti savo vietą brolybės dvasioje.
Tai kodėl dabartyje Sąjūdžio vardu liejamas pyktis, skrieja kaltinimai ar grasinimai? Kodėl Sąjūdžio vardu kalbama ne apie brolybę ir visų lygybę prieš teisę, o tai, kas verti vienų teisių, o kas turėtų nelįsti į viešumą ir nereikalauti dėmesio ar pripažinimo?
Kodėl Sąjūdžio vardu reikalaujama susidoroti su nepatinkančiais bendrapiliečiais? Kodėl Sąjūdžio vardu raginama sukilti net prieš pačias valstybės institucijas ir jų atstovus, paminti demokratijos ir laisvės principus? Kodėl Sąjūdžio vardu ne tik kritikuojama, bet net ir visiškai atmetama žmogaus teisių koncepcija?
Atsiverskite Sąjūdžio kalbas ir suraskite ten jūsų šiandienos pykčio, nusivylimo ar nepasitikėjimo vienas kitu ženklus. Kur jie? Jų nėra. Jų nėra, nes Sąjūdžio dvasia instinktyviai vedė link didesnės vienybės, susitaikymo ir veikimo bendram tikslui. Gebėjimo suskliausti savo interesus ir ambicijas valstybės gerovės labui. Noro tartis dėl valstybės projektų ir jų įgyvendinimo galimybių.
Noro prisidėti prie bendrojo gėrio toje srityje, kurią išmanai geriausiai ar atkreipti dėmesį į problemas, kurios liečia ne tik tavo, bet ir kitų egzistavimą valstybėje. Noras ištiesti ranką kitam lietuviui, o ne perlipti jo galvą ar išstumti jį iš savo galios žaidimų lauko. Pamatyti kitame gėrį ir potencialą, o ne blogį ir prieštaras.
Štai tos Sąjūdžio pamokos, kurių mums labai reikia šiandien.
