Šiomis dienomis ypač daug kalbama apie Lietuvos sienos apsaugos problemas. Pusantro tūkstančio į Lietuvą iš Baltarusijos atsiųstų migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybių privertė prezidentą Gitaną Nausėdą prabilti apie ankstesnių valdžių neatliktus namų darbus.
Ekstremali situacija verčia pasitelkti karius, kreiptis pagalbos į Europos Sąjungą, pasienyje jau darbuojasi Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ pareigūnai. Siūlomi tvoros statybos darbai, spygliuotos vielos atkarpos ir kiti papildomos sienos apsaugos būdai.
Įsiutęs dėl Lietuvos paramos Baltarusijos opozicijai, šios valstybės diktatorius Aliaksandras Lukašenka pradėjo hibridinį karą, kurio dalimi gali tapti ne tik prekybos žmonėmis aukos. Jau prabilta ir apie narkotikų ar net radioaktyvių atliekų kontrabandos organizavimą per Lietuvą.
Ko siekia Lukašenka? Lukašenkos, kaip ir jo rankomis savo intrigas mezgančio Kremliaus, siekis paprastas, bet esminis – kelti nepasitikėjimą demokratija, silpninti Lietuvos valstybingumą, kurstyti antidemokratinius sentimentus, neramumus, mažinti pasitikėjimą Vakarais. Paprastai sakant, išnaudoti mūsų valstybės silpnąsias vietas tam, kad kiltų kaip įmanoma daugiau chaoso.
Savo gerbėjų Lietuvoje atranda Lukašenkos siūlomi naratyvai apie tai, kad „iki šiol mes jus saugojome nuo pabėgėlių“, „jūsų valdžia nesusitvarko“, „reikia su mumis draugauti ir viskas bus gerai“, „geri santykiai su Baltarusija naudingi, o pykdamiesi tik daug prarasite“.
Šių naratyvų gerbėjai neslepia nesuprantantys, kodėl su Baltarusijos diktatoriumi nebūtų galima kalbėtis ir užsiiminėti moraline akrobatika. Juos nuoširdžiai piktina Lietuvos užsienio politika, paremta parama demokratijai ir žmogaus teisėms, o ne užkulisiniais susitarimais ar draugystėmis su žudikais.
Šalia tokių pragmatinių susitarimų rėmėjų yra ir tie, kurie nenori matyti mums organizuojamo išorės spaudimo ir kaltina tik sudėtingoje situacijoje atsidūrusias institucijas ar valdžios struktūras. Suprask, nežinom, kas čia ir kaip vyksta, bet greitai sutvarkykit, kad viskas būtų gerai.
Didėjant į Lietuvą siunčiamų migrantų skaičiui, savivaldybės pirštais pradeda rodyti viena į kitą, bandydamos permesti atsakomybę viena kitai. Akivaizdu ir tai, kad trūksta tarpinstitucinio komunikavimo. Kai kurios gyvenvietės susiduria su migrantų prieglobsčio faktu be jokio supažindinimo su situacija ar bent jau bendro pobūdžio apmokymų.
Plačiąja prasme neatlikti kelių dešimtmečių valstybės darbai pasirodo ir tų gyvenviečių žmonių reakcijose. Žiniasklaidos priemonės transliuoja baimės, nesusipažinimo ir neišsilavinimo paskatintus pasisakymus apie tai, ką kokia močiutė darys, kai savo kieme pamatys juodaodį. „Ar man su šakėm jį badyti, ar arbatos pasiūlyti?“.
Mūsų visuomenėje susitikimas su kitos rasės, kitos religijos, kitokio kultūrinio konteksto žmonėmis vis dar kelia nerimą ir net paniką. Tik apie sienos apsaugą ir tvoras ar sienas žinutes transliuojančios valdžios institucijos to pasitikėjimo neprideda.
Visuomenei trūksta paprasčiausio paraginimo žvelgti į šiuos žmones kaip į tokias pačias Baltarusijos režimo ir jo organizuojamos prekybos žmonėmis aukas. Į Lietuvą jie atkeliavo ne vedami piktų kėslų, o saugesnio ir oresnio gyvenimo paieškos Vakaruose.
Taip, jie nėra karo pabėgėliai. Bet jų gyvenimas buvo pakankamai varganas ir sudėtingas, kad jie paliktų savo gimtinę ir keliautų kurtis naujos ateities Vakaruose. Mums ši ambicija turėtų būti atpažįstama ir ne tokia smerktina.
Dauguma jų tikriausiai net neketina pasilikti Lietuvoje ir yra tokie patys šios situacijos įkaitai kaip ir mes. Turėtume pagelbėti jiems šiame etape ir suteikti galimybę išvykti, o galbūt ir likti Lietuvoje bei pabandyti integruotis, kurti gyvenimą čia, su mumis.
Politikos ir visuomenės lyderiai turėtų išeiti į priekį ir paraginti nebijoti šių žmonių ir nelaikyti jų priešais. Mus vienija bendras priešas. Jų viltimis ir likimais prekiaujantis ir mūsų valstybę silpninti ir gramzdinti į neramumus norintis Lukašenkos bei jo nusikaltimų partnerių režimas Minske.
Mūsų visuomenės audinys nėra toks stiprus. Tvyro nemažas nepasitikėjimas atskirų institucijų darbu. Nuolat kurstomas visuomenės pyktis, žemiausios emocijos, keliama baimė ir raginama ieškoti priešų bei kaltųjų valstybės viduje.
Susiduriame su į šias emocijas nutaikytu išorės spaudimu. Hibridinio karo ataka, kurios tikslas yra parodyti neatliktus visuomenės darbus demokratijos ir pilietiškumo laukuose. Tai turėtų suprasti ir politikai, ir žiniasklaida, ir verslo pasaulio žmonės.
Tokioje situacijoje reikia nusimesti visas vidines skirtis ir stengtis dėl valstybės bei visuomenės stiprinimo, bendros demokratijos gynybos, pagarbos laisvei ir žmogaus teisėms. Turime tai demonstruoti ir sau, ir kitiems.
Taip, kaip stipriname sieną, turime stiprinti ir visuomenę, kurioje būtų kuo mažiau žmonių, bijančių kitos rasės žmogaus prie savo kiemo vartų ir nematančio grėsmės demokratijos ar žmogaus teisių idėjų išdavystėje.
Sutinkame diktatoriaus iššūkį neatlikę namų darbų, bet tai vis dar viena tų pamokų, kurias išmokti nėra per vėlu. Ir dabar – puiki proga pradėti mokytis.
