„Mes visi esame atsakingi už tą politinę kultūrą, kuri šiandien viešpatauja Lietuvoje. Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno“, – Seime skaitytame pranešime pastebėjo prezidentas.
Į šią prezidento tezę sureagavo ir kiti šalies vadovai. Ji sulaukė didžiausio dėmesio ir žiniasklaidos antraštėse.
Komentuodamas „politinės kultūros dugno“ situaciją Vytautas Landsbergis pastebėjo, kad pakilti iš šios padėties reikės milžiniškų pastangų, nes yra dalis politinio gyvenimo dalyvių, kurie puikiai jaučiasi šiame dugne ir nori jame likti.
Prezidentas Valdas Adamkus pažymėjo, kad kalbos apie pasiektą dugną nėra naujiena ir kaskart pasirodydavo, kad gali būti dar blogiau. „Aš norėčiau tikėti, kad jau pasiektas dugnas ir prasidės kilimas aukštyn, bet bus tikrai didelių pastangų, kad liktume dugne“, – teigė jis, savotiškai paantrindamas V. Landsbergio išsakyti minčiai.
Kas nutiko, kad Lietuvos politiniai lyderiai konstatuoja tokią sudėtingą situaciją? Pateiksiu jums kelis pavyzdžius, kurie turėtų suteikti kontekstą tam, ką prezidentas įvardino kaip kartelės nuleidimą iki dugno.
Pirmasis argumentas. Šį argumentą savo kalboje paminėjo ir pats prezidentas G. Nausėda, pabrėždamas, kad įsivyravo nuostata, jog „visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti“.
Šį argumentą galima suformuluoti ir dar konkrečiau – politikoje nebeliko moralės kodekso, tik baudžiamasis. Kitaip sakant, bet koks politiko reputaciją apsprendžiantis klausimas pateikiamas kaip teisinis klausimas. Jei teismas ar atsakinga komisija neįrodo tavo kaltės, tai jokio etinio vertinimo ar asmeninės atsakomybės ir neprivalo būti.
Įsivyravęs moralinio aspekto ignoravimas atveria galimybę politinėms rietenoms. Tiek pozicija, tiek opozicija nuolat apeliuoja į viena kitos atsakomybę ir reputacijas, bet nebeturint moralios politikos pavyzdžių, bet koks vertinimas nebeįmanomas.
Politiko reputacija sprendžiama tik po ketverių metų vykstančiuose rinkimuose. O jų metu didelės dalies reputacijos jau būna daugiau ar mažiau pasiekusios dugną.
Antrasis argumentas. Visuomenės abejingumas. Šis argumentas iš dalies plaukia iš pirmojo. Didelė visuomenės dalis rinkimuose vadovaujasi tam tikra moralinio atsinaujinimo, naujesnės, sąžiningesnės, kitaip veikiančios valdžios nuojauta. Mano manymu, šis moralinio atsinaujnimo aspektas iš dalies daro įtaką ir švytuoklės principui rinkimų rezultatuose.
Susidūrę su tikrove, kad jų noras matyti aukštesnę moralinę kartelę nėra išpildomas rinkėjai dar kartą pasikartoja abejingumo mantrą „visi jie tokie“ ir toliau augina politinio indiferentiškumo odą.
Visuomenės abejingumas atsisuka kitu galu tada, kai kažkuri iš politinio konflikto pusių pradeda reikalauti platesnio pasipiktinimo, pasmerkimo ar reakcijų. Daugelis tiesiog susitaikė su tuo, kad politinė kultūra yra dugne ir paskiri Seimo nariai gali nebaudžiami elgtis chamiškai net ir posėdžių salėje.
Trečiasis argumentas. Politikos atotrūkis nuo turinio. Politinės kultūros ugdymas neatsiejamas nuo pačios politikos solidumo, jos turinio konkretumo. Deja, bet turime konstatuoti faktą, kad politika vis labiau atitrunka nuo konceptualaus pagrindo, nuo skirtingų pasaulėžiūrų ir strategijų diskusijos ir vis dažniau tampa tiesiog atsikartojančiais viešųjų ryšių lozungais ar pinigų bei galios dalybomis.
Šį politikos atotrūkį nuo turinio patvirtina ir tradicinių ideologijų partijų silpnėjimas, politinio lauko išblukimas, naujos lyderystės stoka.
Neabejoju, kad priešrinkiminėse diskusijose vyraus ne konkrečių programinių nuostatų aptarimas, aiškių ideologinių skirčių ir, svarbiausia, panašumų apsibrėžimas, o politinės rietenos bei reminescencijos apie atliktus darbus ar trukdymą atlikti darbus esantiems valdžioje.
Ketvirtas argumentas. Viešosios erdvės fragmentacija. Dalį politinės kultūros nuosmukio padiktavo ir kintanti viešosios erdvės forma. Jei dar prieš kelis dešimtmečius viešoji erdvė buvo fragmentuota dviejų konkuruojančių laikraščių ar kelių televizijos kanalų forma, tai dabar ji skilusi į tūkstančius mažų dalelių.
Daugybė politinio gyvenimo dalyvių patys kuriasi komunikacinius kanalus, patys buria savo auditoriją, net nebandydami kreiptis ar atsižvelgti į kitaminčius ir jų interesus. Tau nebereikia būti pagarbiam ar bandyti rasti bendrą kalbą su oponentu.
Gali tiesiog susikurti savo internetinį kanalą ar socialinių tinklų paskyrą, kurioje kalbėsi šimtui fanatiškų gerbėjų, kurie reikalaus ne panašumų, o skirčių paieškos ir tikslaus priešų nurodymo.
Penktasis argumentas. Intelektualumo stoka. Politika jau senokai nepritraukia intelektualiausių visuomenės atstovų. Nepritraukia netgi savo sričių profesionalų. Šiuo metu politinę erdvę sudaro arba tvirtai politiniame lauke įsikabinęs senasis politinis sluoksnis, arba pakankamai atsitiktiniai žmonės, kurie patys gerai nežinojo, kodėl atsidūrė vienos ar kitos partijos sąraše.
Žinoma, išimčių yra. Politika visada pritraukia neabejingus ir aukoti savo privatų gyvenimą pasirengusius idealistus, bet bendra tendencija rodo tai, kad politinės kultūros gaivinimu turės užsiimti žmonės, kurie vargu ar supranta pačios kultūros sąvoką bei jos vertę.