N.Vasiliauskaitė. Viešoje erdvėje laimi dešinieji: kokia prasme ir kodėl

„Akivaizdu, kad, nepaisant ką tik įvykusių rinkimų rezultatų, minčių ir ideologijų kovą viešojoje erdvėje laimi ne balsavimo nugalėtojai – socialdemokratai (LSDP), „darbiečiai“ (DP), „tvarkiečiai“ (TT) ir Lenkų rinkimų akcija (LLRA), bet konservatoriai-krikdemai ir liberalai“, – teigia Vladimiras Laučius. Ir jis teisus.

Tikrai, dauguma viešai kalbančių-rašančių analitikų, ekspertų, apžvalgininkų tiesiogiai ar netiesiogiai deklaruoja idėjinę priklausomybę dešiniesiems, o DP, TT ir LLRA neturi jokio atitikmens nei politinių idėjų tradicijose, nei intelektualiai pajėgių viešų simpatikų. Ir negali turėti: ideologinis jų neapbrėžtumas rodo ne ideologijų pabaigą liudijantį „šiuolaikiškumą“, bet „politinį neraštingumą, abejingumą ir nuleistą vertinimo kartelę“. Teorinį neįgalumą, pridurčiau. Negebėjimą imituoti ideologinių žaidimų, o ir nematymą tam reikalo. Nes Lietuvoje vis dar įmanoma išsisukinėti „gyvulininkystei ar žemdirbystei, bet ne politikai tinkama kliše – „svarbu „darbai, o ne žodžiai“”, nuoširdžiai nesuvokiant, kad „Viešojoje erdvėje žodžiai ir idėjos yra darbai“ (jau vien už šitą citatą galiu spausti „patinka“ Laučiaus tekstui).

Sutinku ir dėl to, kad LSDP nuo minėtų politinių nesusipratimų pozityviai skiriasi kaip ideologinė, pasaulėžiūrinį stuburą turinti partija. Tiesa, tas stuburas neretai pasirodo esąs įtartinai lankstus, o pasaulėžiūra neįpareigoja netgi lyderio ir lengvai aukojama kasdienėse grumtynėse dėl prieigos prie išteklių ir postų. Tačiau pastangos ideologiškai identifikuotis, žaisti kairę, būti alternatyva neabejotinai stuburingai (viešo matomumo prasme: nepaisant daugybės ideologiškai nederamų pragmatinių žingsnių, principingos laikysenos įvaizdis tuos viražus stebinčios publikos sąmonėje nesubyra) TS-LKD tikrai dedamos. Tačiau retorinius mūšius LSDP pralaimi: statistiškai geresnį išsilavinimą turintys didžiųjų miestų gyventojai remia konservatorius, krikščionis demokratus arba liberalus.

Taigi, situacijos įvardijimas pakankamai tikslus. Mūsų pozicijos išsiskiria tiktai interpretuojant, kodėl taip yra, ir taip pat, kas esminga, o kas ne kultūrinei kairei. Laučiaus versija: „Socialdemokratinė mintis pralaimi viešojoje erdvėje konservatyviajai ir liberaliajai minčiai, nes jos atstovai daugiausiai kalba arba apie duoną kasdienę, kas domina ne politiškai, o vartotojiškai mąstančią visuomenės dalį ir menkai teprisideda prie politinės klasės ugdymo, arba – apie seksualinių mažumų teises, feminizmą ir pan., kas pasitarnauja ne tiek socdemams, kiek liberalams. /../ LSDP idėjiškai artimą /../ NK-95 gaubia bohemiško individualizmo aureolė, sunkiai deranti su bendruomeniškumu grindžiamais socialdemokratijos tikslais”. Esą idėjiniai socdemai, kitaip nei dešinieji, stokoja „solidžios valstybės vizijos“ (politinio-ideologinio projekto) ir apsiriboja „vien socialinio-ekonominio „jautrumo“ retorika“.

Be abejo, šis mūšis laimimas tik ratio ir oratio, idėjų, o ne „duonos“, ne „išgyvenimo“ lygmenyje. O laimėti jo nepavyksta, nes Lietuvoje viešai prieinamus ratio instrumentus seniai monopolizavo kultūriniai dešinieji: jie publikai parūpino patį žodyną ir nužymėjo deramą tono tembrą; jie duoda daiktams vardus ir yra „objektyvi“ liniuotė, visa ko matas. Jie kairę pakrikštijo (specifiškai postsovietiškai suprastais) „komunistais“ (tais pačiais, kur Saulę parvežė) ir pavertė vienu baisiausių pejoratyvų. Kad niekas, save gerbiantis, net prisiartinti nedrįstų. Ir neskaitytų, ir nesidomėtų.

Tiesa, žlugus sovietinei sistemai universitetų bibliotekos entuziastingai pildytos must read knygomis, tačiau netrukus ne vienas profesorius apsižiūrėjo, kad (koks siaubas!) daugelis tų autorių, naujausių klasikų ir šiuolaikinių akademinių žvaigždžių – kairieji. Ir tada profesoriai griebėsi už galvų. Ir rado išeitį – „šliaužiantį liberalizmą-totalitarizmą“ (taip nuo šiol jie vadins visą tą naujojo Index librorum prohibitorum užtaisą; pažeista kosmoso tvarka atsistatys, profesoriai tarsis susivokę situacijoje ir dešinę paskelbs priešnuodžiu nuo supuvusių Vakarų). Tokia dešinė save konstruoja jau ne kaip demokratinės sistemos flangą, artikuliuojamą per santykį su lygiateisiu politiniu Kitu, su kuriuo polemizuojama, diskutuojama, daužomasi argumentais, ne kumščiais ir spjūviais (ar jų verbaliniais analogais), o kaip vienintelį teisėtą politinį subjektą, kuriam kažkokie anihiliuotini niekadėjai (homo sovietikai, penktoji kolona, bomžai…) vis trukdo (Quousque tandem abutere, Catilina, patientia nostra? http://www.adomenas.lt/?id=1&nid=240 ).

Antras svarbus momentas: galima pamanyti, kad Lietuvos dešinieji, kitaip nei Lietuvos kairieji, tą solidžią valstybės viziją, intelektinių resursų ir teorinį pagrindą turi. Su kuo palyginsime: jei su statistiniu LSDP rinkėju, kuris, kaip žinia, nėra itin išsilavinęs didmiesčio gyventojas, skaito gal tik „TV Savaitę“,„Lietuvos Rytą“ ir romanus, ir rūpinasi tik „duona kasdienine“ (nes čia ir dabar jam tai išties labai aktualu), tada taip, resursai didesni. Bet tai ir viskas. Statistinis išsilavinęs Lietuvos didmiesčio gyventojas, deja, išsilavinęs atrodo tik lyginant jį su jo juodą darbą dirbusiais tėvais ar seneliais ar kaimynais iš „blogo rajono“. Taip, jo žodynas ir ineteresai platesni, taip, jis domisi politiniais procesais, skaito ir abstrakčiau mąsto, jam nepakanka mažesnių šildymo kainų ir nelabai rūpi socialinės išmokos – jam reikia vertybių, dvasingumo, gyvenimo prasmės, kelio ir to, kuris parodytų, kur link eiti.

Štai čia jį pasitinka konservatoriai ir/arba neoliberalai. Ir ploja per petį. Ir rodo pirštu į „lūzerius“ („tu, toks šaunus, išsilavinęs, sėkmingas, protingas, atsakingas – tu juk, aišku, su mumis, o ne su mūsų mokesčiais mintančiais, nieko nesugebančiais parazitais ar, na, žinai, tais… degeneratais, juk mes, tu ir aš – žemės druska, visuomenės pagrindas“). Išsilavinęs didmiesčio gyventojas – padorus, teisingas žmogus, tad pasirenka teisingai – pasirenka right.

Solidi TS-LKD valstybės vizija suvestina į juodai-baltą „padorių piliečių patriotų“ versus „lūzerių, kvailių, Kremliaus-Briuselio agentų ir amoralių tipų be vertybių“ dichotomiją, kur visuomenę sudaro veislinis grynakraujis verslių katalikų etnosas, pareigingas, dorybingas, disciplinuotas ir reproduktyvus ad infinitum et sine nausea. Subtilu ir sudėtinga, ar ne? Net ir labai norėdami, net didžiuosius savo teorinės minties grandus sutelkę, konservatoriai ir krikščionys demokratai nelabai turi kuo intelektualiai pasigirti – ir nelabai padoriai, tiesą sakant, atrodo (vietiniame lygmenyje: Antano Maceinos kalibro autoritetai yra autoritetai tik ten ir tik tiems, kurių išsilavinimas, matuojant kitais nei kaimyno santechniko iš gretimos laiptinės, standartais, yra ne kažin koks). Na, palyginkime, pvz., du intelektinius, politinį parametrą turinčius įvykius: Naujosios kairės kvietimu Lietuvoje apsilanko „The Guardian“ analitikas, profesorius Terry’s Eagletonas, o konservatyvios minties sklaidą atstovauja… tokio Scotto Lively paskaitos.

Viešoje erdvėje toks diskursas dominuoja, jis ją Lietuvoje laimėjo? Taip. Bet ne todėl, kad jis – itin intelektualus ir įveikė priešininką argumentais, o todėl, kad, pirma, kairysis priešininkas nedalyvauja realioje politikoje ir jokiais būdais nėra tapatus LSDP (ne „NK95 ideologiškai artima LSDP“, o „LSDP yra keletas NK95 narių, taip pat esama žmonių, ideologiškai artimų NK95, bet kur kas daugiau ten tokių, su kuriais NK95 neturi ir negali turėti nieko bendra“), tad jo potencialus rinkėjas neturi už ką balsuoti; antra, todėl, kad bendras intelektinis viešų diskusijų lygis, deja, vis dar yra labai žemas.

Dauguma dešiniųjų opinijos formuotojų atrodo gana graudžiai, tačiau tuo jie artimi panašaus išsilavinimo, iš panašios socialinės terpės kilusiam statistiniam jų tekstų skaitytojui, kuris atpažįsta „savą“ argumentą ir, dėl savumo bei suprantamumo, priima. Retos (labai retos) išimtys patvirtina taisyklę. Trečia, išvis net nebuvo jokios idėjų kovos – toje „laimėtojų“ pusėje negirdima ir nesiklausoma, tik grojama, grojama ir grojama...

Bakalaurinių studijų laikais buvo vienas kursiokas, į kontraargumentus atsakinėdavęs ne kitais kontraargumentais, bet (vėl ir vėl) kartodamas pirmuosius, tačiau tokiu oriu veidu, tarsi nieko prieš juos nebūtų buvę išsakyta. Tai buvo pirmas atvejis, kai pamačiau, kad „o būna ir taip“. Deja, būtent taip neretai būna mūsų viešoje erdvėje: kad ir kokie būtų išsakyti kontraargumentai, pirmieji kartojami ir kartojami, tarsi nieko nebūtų girdėta. Jei stebinčiai publikai toks žaidimas tinka – ji ir laimima. Ne geriausiu argumentu, o daugiausia kartotu ir emociškai įspūdingiausiu.