Kaip demokratinėje valstybėje tampama valdžia? Kai nėra absoliutaus laimėtojo rinkimuose, kelios partijos, kurių ideologinės vertybės daugmaž atitinka, sutaria sudaryti koaliciją. Viena siūlo premjerą ir visos pasidalija valdžios pozicijas. Partijos skiria ministrus, ir premjeras neša jų kandidatūras tvirtinti prezidentui. Prezidentas suraito parašą, taigi ir prisiima atsakomybę. Atrodytų, kad vyriausybė Lietuvoje – hierarchinė (direktyvinė) organizacija, nes ministrai pavaldūs premjerui, bet ar tikrai yra taip? Gal tai labiau matricos tipo (kai pavaldinys turi du vadovus) organizacija, kadangi premjero pareiga yra užtikrinti darnų vyriausybės darbą, tačiau vyriausybės nariai yra tvirtinami prezidento. Kas viršesnis konflikto dėl ministro tarp premjero ir prezidento atveju?
Prezidentė, kuri ministrą patvirtino, ragino veikti. Premjeras liepė laukti. Ministras nusprendė veikti. Premjeras nunešė teikimą atleisti ministrą. Prezidentė jį atmetė. Galiausiai po savaitės Prezidentūroje buvo sumušta rankomis – ministras atsistatydina savo noru, bet, kaip pabrėžė prezidentė, ne todėl, kad padarė klaidą, o dėl šventos ramybės. Premjero nuolaida – laukti teismo sprendimo, o ne bandyti grąžinti FNTT pareigūnus politinėmis priemonėmis.
Prezidentė elgėsi nuosekliai ir atsakingai. Liberalcentristai irgi žaidė pagal taisykles ir laikėsi susitarimų. R.Palaitis atsistatydino. Tačiau visi kiti šio skandalo dalyviai bando paneigti ne tik susitarimus, bet ir įstatymus. Tai ypač puikiai atskleidžia patyrusių politikų žaidimėliai ir vilionės su naiviu politikos naujoku kultūros ministru. Liberalsąjūdis, tapęs konservatorių klakeriais (klaka – [pranc. claque] samdytų žiūrovų grupė, triukšmingai girianti arba peikianti reginį), pareiškia, kad kultūros ministras jų. Lygiai taip pat galima pareikšti, kad jų yra ir premjeras.
Kažkaip labai jau sutapo Vyriausybės krizė su energetikos įstatymų priartėjimu prie Seimo. Ir dar „Snoro“ istorijos su stebėtino įžvalgumo buhalterėmis ir tiesiog iracionaliu Seimo pirmininkės priešinimusi tų istorijų tyrimo komisijai kurti. Beje, policijos pinigai taip pat gulėjo „Snoro“ banke. Policijos vadai žinojo, kad „Snoras“ bus perimtas. Bet nelietė sąskaitų. Kodėl? Todėl, kad bet koks valstybinių pinigų pajudinimas būtų pasinaudojimas valstybės paslaptimi. Įspėjimas, kad bankui kažkas gresia. Deja, kažkas Lietuvą išdavė, jai stipriai pakenkė. Tokia būtų šios istorijos pradžia.
O jei pradžia ir tiesa slypi kur nors giliau? O jei kas nors labai trokšta sumaišties valstybėje? O jei kažkas net ir pačioje TS frakcijoje puikiai žaidžia žmogiškosiomis silpnybėmis ar tiesiog kai kurių kvailumu ir griauna A.Kubiliaus planus priimti energetikos įstatymus, kartu dar ir griaudamas jo autoritetą?
Premjero ir jo partiečių beatodairiškas FNTT vyrukų gynimas, konservatorių viršūnėlės kalbos vis labiau stiprina įtarimus, kad šuo pakastas visai ne čia.
Taip, žmonės iš dešiniųjų tikėjosi teisingumo. Bet ne kažkokio selektyvaus „teisingumo“ tik sau, saviškiams ir savo partijai! Staigiai gimęs projektas per mėnesį FNTT tarnybą padaryti pavaldžia politinės jėgos vadui, būtent premjerui, irgi kelia nuostabą, kodėl konservatoriai trūks plyš siekia tą tarnybą priglausti po savo sparnu, skelbdami karą prezidentei? Juolab, kad greitai retai kada reiškia gerai, kokybiškai.
Kodėl staiga pradėta pulti prezidentė? Galbūt, kaip pastebėjo Ramūnas Bogdanas, jai nepriimtini rytietiški klastos žaidimai, o tie, kurie kitokių net nemoka, kurie kaip tikri posovietikai užkonservavę savyje rusišką–sovietišką įspaudą, pajuto pavojų būti ištempti į šviesą ir atkakliai priešinasi, nesibodėdami jokių priemonių?
Prisiminkime istoriją. Normanai, laisvieji žmonės, vyrai ir moterys, visi lygūs, nepaisant turtų ar galios, susirinkdavo į tingą, aukščiausią valdymo organą, ten priimdavo įstatymus, teisdavo nusižengusius. Karalius buvo tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Skandinavams iki šiol būdinga tartis ir susitarti. O susitarimą pasiekus – jo laikytis.
Čingischanas ir jo diduomenė valdė žiaurumu ir klasta. Susitarimų niekas nepaisė. „Paskrebi russkogo, naidioš tatarina”, – sako rusų patarlė. (Pakrapštyk rusą, rasi totorių...) Perfrazuojant, pakrapštyk homo sovieticus, ir ką rasi? Klastą? Norą valdyti bet kokiomis priemonėmis? Manoma, kad iš sen. slavų žodžio „povinžit’“, kuris reiškia sutrypti, paniekinti, pažeminti, kilo rusų žodis „voina“ – karas. Sovietai paveldėjo Rusijos istoriją ir jos diktatorišką rytietišką valdymo klastomis modelį. Du kraštutinumai? Kuris kam artimesnis?
Kol konservatoriams prezidentė buvo naudinga, jie taikstėsi. Dabar artėja rinkimai, reikia mobilizuoti savo rinkėjus, vadinasi, reikia priešo. Kol nėra priešo, visi pjaunasi tarpusavyje. Bet tik nukreipk kokį susireikšminusį blondiną ar isterišką brunetę į STT kompromato ieškoti...
O dar vienas veiksnys, ko gero, slypi giliai baudžiauninkiškoje pasąmonėje ir jį puikiai iliustruoja Žemaitės Vingių Jonas. Geriau pūstis purve, kariauti savo niekingus karus, tyčiotis iš žmonių ir žeminti juos bei save, bet kartkartėmis mostelti kumščiu: „Mauči,..!“ Paprastai tai skirta moterims. Mūsų įvairių lygių politikams ir politikuotojams toks požiūris, deja, nesvetimas.