Įstatymas ne kartą koreguotas, pildytas vienas už kitą įdomesniais kenksmingos nepilnamečiams informacijos porūšiais: negalima pastariesiems girdėti laidose, reklamose, fimuose nepadorių žodžių (kur daugiau išgirs, jei ne filmuose?), matyti nuogo kūno (tas pat, kaip nepadorus žodis, tik blogiau!), pypkių, alaus bokalų, šampano taurių, sukčių, intrigantų, simpatiškų veltėdžių, šaunių gangsterių ar šiaip blogiukų, kuriems gerai baigiasi. Moralės kodekso neatitinkančius veikėjus privalu vaizduoti visais atžvilgiais atgrasiai ir griežtai nubausti, idant istorija būtų pamokoma ir vaikučiai aiškiai suprastų „kas bus, jeigu“ (na, tiesiai taip nesakoma, bet būtent tai visiškai tiesiai ir neišvengiamai iš įstatymo seka, jeigu tik iš tiesų imamasi jį taikyti). Taip pat jokiu būdu negalima „niekinti šeimos vertybių“ (įvesti kitaip besielgiančius veikėjus reiškia niekinti) ir „skatinti“ (rodyti reiškia skatinti) kitokios, „negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratos“ (taip tikrai sakoma, čia citata).
Taikymo praktika dažniausiai apsiribojo absurdiška prievole kiekvienam vartotojui atsiverčiant straipsnį paspausti žalią užrašą „Man jau yra aštuoniolika metų“ (labai padeda, labai saugo moralę, joks šešiolikmetis, jokia šešiametė tokio juk nepaspaus!), todėl piliečiams, netikintiems politiniu beprotybės ir piktavališkumo potencialu mūsų šalyje, įstatymo raidė ilgai neatrodė pakankamu pagrindu aliarmui, tuo labiau, kad „reikia kažką daryti“, idant laikraščiuose nesivoliotų avarijų aukų nuotraukos stambiu planu. Tikrai reikia, tiktai ne „kažką“ ir ne „apsaugos nuo neigiamos informacijos“ pagrindu. Nes „kažkas“ pavirsta nebe padorumo apsauga ir nebe rūpesčiu nepilnamečių psichiniu komfortu, o totalinės groteskiškos cenzūros įrankiu – tereikia tą „kažką“ užrodyti suinteresuotam skundikui ir mobilizuoti atitinkamą politinį interesą. Štai ir pirmasis precedentas. Jei „praeis“ – bus daugiau.
Bet (galima atsakyti) „Simpsonai“ – juk ne filmukas vaikams, o aštri politinė satyra: argi svarstymas nerodyti jos ten, kur galėtų pamatyti nepilnamečiai (O kur negalėtų? Po 21 val? Rimtai?), kaip nors pažeidžia likusios visuomenės dallies teises? Kokia cenzūra patraukti jį šalin nuo vaikučių? Tokia, kad, pirma, tuo, kuo nusideda „Simpsonai“, vienaip ar kitaip nusideda, vienaip ar kitaip pažeidžia „nepilnamečių apsaugos“ įstatymą bemaž visa kultūra, tiek pop, tiek „aukštoji“; antra, pašalinti tokius objektus iš viešos erdvės taip, kad jų niekaip neužkluptų nepilnamečiai, galima tiktai arba pašalinus iš viešos erdvės nepilnamečius, arba mus visus, arba padalinus viešą erdvę ir viešą laiką į griežtai segreguotas „visiems“ ir „tik suaugusiems“ dalis, pastarąją susiaurinant iki, tarkime, kelių specialių kanalų/portalų ir naktinių valandų (vadovaujantis logika: jei dabartiniu „Simpsonų“ rodymo laiku, 16-ą valandą, būna nemiegančių nepilnamečių, tai 16-a valanda – ir beveik visos kitos – turi būti atitaikyta būtent nepilnamečiams ir, vadinasi, atimta iš pilnamečių; rezultatas: mes visi valstybės akyse tampame globotinais „nepilnamečiais“, kurių morale pasirūpis biurokratai, patys veikiausiai abejotinos moralės ir tikrai labai abejotino, arba teisinėmis priemonėmis suspenduoto, intelekto).
Jei galima „Simpsonus“ – iš principo galima viską, nepaisant temos, žanro, turinio ir kokybės. Visko, žinoma, cenzoriai nenorės – bet galės, ad hoc. Bet ką ir bet kur – kas tik rodoma ar tiesiog vyksta didžiają paros dalį viešose, daugelio lankomose, nespecializuotose virtualiose ir fizinėse erdvėse. Ten GALI užeiti menami nepilnamečiai – todėl ir jūs neužeisite. Gatvė, pagaliau, juk irgi vieša vieta. O turguje, būna, keikiasi. Ir marškinėlius su negražiais užrašais pardavinėja.
Atpažįstate tą pačią logiką, kuria remiasi (dabar jau dažniausiai kairiosios) iniciatyvos apriboti visiems galimybes nusipirkti vyno, nes reikia saugoti nepilnamečius ir alkoholikus, uždrausti „per arti“ prieiti prie studentės (nes kai kurie dėstytojai priekabiauja) arba neatsiklausti intymių partnerių kaskart ar jis/ji sutinka tęsti (nes kai kurie prievartauja), atimti iš mokinukų saldainius (nes kai kurie tunka!), cenzūruoti politiškai nekorektiškas pasakas, nušvilpti režisierių, nes juodaodis herojus – nepagrindinis ir neigiamas, arba užsiundyti „vaikų teisių“ specialistais potencialiai visus tėvus (nes kai kurie muša ar netgi užmuša)? Taip, prisidengiant menamais vaikais ir tarima jų gerove (tariama, nes taip jie bus apsaugoti ne tik nuo traumuojančių vaizdų ir nedorybės, bet ir nuo istorijos, sąmojo, politikos, literatūros, išsilavinimo – nuo paties gyvenimo ir to, kas jį daro gyventiną), mes visi tampame prižiūrėtinais „vaikais“. Nebent pasipriešintume. Pradedant štai šio įstatymo panaikinimu.