Oficialus pretekstas, žinoma, yra poreikis gintis nuo priešiškų valstybių propagandos (būtent ji minima prieš prasidenant pacituotam fragmentui). O realus taikymo potencialas – milžiniškas: taip pertvarkytas ir įsigaliojęs įstatymas leidžia kaip „priešo prapagandą“ uždrausti nei daugiau, nei mažiau: pačią demokratiją. Ir netgi tai – ne viskas: uždrausti įvardinti jos uždraudimo faktą. Rimtai.
JEI draužiama viešai išreikšti „nepasitenkinimą Lietuvos institucijomis“, TAI draudžiama įvardinti ir bet kokį realų jų disfunkcijos, aplaidumo, korupcijos, menko efektyvumo, dubliavimosi ar piktnaudžiavimo savo galiomis atvejį. JEI negalima „skatinti nepasitikėjimo“ krašto gynyba, TAI negalima ir viešai aptarinėti, svarstyti, kritikuoti, siūlyti tobulinti krašto gynybos politikos, jos krypčių, jos strateginių partnerių, jos finansavimo, bei viešinti jokių su ja susijusių atsitiktinių ar, tuo labiau, sisteminių problemų (tarkime, jei būtų užfiksuotas „pinigų plovimo“ ar nestatutinių santykių kariuomenėje atvejis, pasibaigęs kieno nors sužalojimu ar mirtimi, to nieku gyvu nebūtų galima skelbti ir pripažinti). Netgi pranešti negalima apie ją nieko, kas vienareikšmiškai neatrodytų verta ovacijų. Iš principo – netgi kalbėti šia tema nespinduliuojančiu širdinga šypsena veidu.
O frazė, nusitaikiusi į „tautines ir kultūrines takoskyras“, dar ir paslaptinga: ką tiksliai reikštų užmačia neleisti jas „stiprinti“, tuo pačiu, matyt, dar ir „silpninant tautinę tapatybę“? Tokią formuluotę pasitelkus, kuo puikiausiai galima uždrausti, pvz., etninių mažumų mokyklas, laidas, renginius, klubus, netgi užkandines ir pavardes. Ir Vilniaus daugiatautiškumo istorinį faktą. Ir titulinės nacijos, mūsų, lietuvių, ambiciją skaityti pasaulinę literatūrą, gerti kavą ar mokytis užsienio kalbų.
Pataisas parengė penki Seimo nariai: konsevatorius Vytautas Kernagis, „valstiečiai“ Ramūnas Karbauskis ir Stasys Tumėnas, socialdemokratė Raminta Popovienė ir „tvarkietė“ Ona Valiukevičiūtė. Ne vieni „valstiečiai“, ne kuri kita partija ar frakcija, o pavyzdingai visas politinis spektras, taip atskleisdamas – ką? Konkrečių individų valių sutapimą, atsitiktinumą ar… gilesnę politinę liniją, kurios partiškumas (ir, atitinkamai, politinis vienų kitiems priešiškumas: nejau be savo partijų žinios ir valios) pats yra tik paviršius? (Kokia juokinga sąmokslo teorija!)
Prieš juokiantis – truputis chronologijos. Iš pradžių buvo uždrauskime arba apribokime informaciją, galimai darančią galimai neigiamą poveikį galimiems nepilnamečiams. Tada – uždrauskime patyčias ir diskriminaciją (dėl... – sąrašas pridedamas). Tada – uždrauskime „niekinti šeimos vertybes“ ir „rizikuoti šeimos bei visuomenės gerove“. Tada – uždrauskime „menkinti“ partizanų atminimą. Tada – uždrauskime seksualinį priekabiavimą, o de facto – visus neformalius santykius, žodžius ir gestus darbo bei mokymosi aplinkoje. Tada – nepasitikėjimą valstybės institucijomis, tarnautojų, įstatymų ir šalies politinių lyderių kompetencija bei darbavimusi ne kam kitam, o tik didesniam mūsų visų labui. Tada – abejojimą demokratijos aplink mus realumu. Tada – abejojimą, jog rytojus, į kurį žengiame, bus vis gražesnis ir šviesesnis. Tada...?
Protingi, išsilavinę žmonės supranta, jog visos šios skirtingų politinių jėgų (liberalių ir konservatyvių, tradicinių ir marginalių, kairės ir dešinės, euroskeptikų ir euroentuziastų…) sumanytos iniciatyvos sutampa atsitiktinai, kažkaip netyčia, ir nieko, išskyrus pavienių asmenų kvailumą, nereiškia. Ir tik „tamsuoliams“ atrodo, kad ilgainiui susidėlioja visai rišli mandala. Bet tamsūs jie: ha-ha-ha!
Gal, sakau, betobulinant įstatymus, teisinė atsakomybė Seimo nariams už kėsinimąsi į Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus turėtų atsirasti? Kitaip jokios „priešo propagandos“ net neprireiks…