54 balsais – daugiausia TS-LKD ir DP bei TT, o taip pat keli (kur buvo kiti?) LSDP nariai irgi išlaikė gražulio testą. Straipsnis vadinasi impozantiškai – „Konstitucinių dorovinių vertybių niekinimas“ – ir skelbia štai ką: „Viešas konstitucinių dorovinių vertybių bei Konstitucijoje įtvirtintų šeimos pagrindų niekinimas, visuomenės dorovei prieštaraujančių renginių organizavimas, – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų. Tokie pat veiksmai, padaryti pakartotinai, užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki šešių tūkstančių litų“.
Kad LR Konstitucija jokių „dorovinių vertybių“ nesteigia ir „visuomenės dorovę“ palieka asmens jurisdikcijai, kad tokie bandymai ją uzurpuoti yra kaip tik antikonstitucinio, antidemokratinio teisinio regreso pavyzdys, „o įstatymo projekto iniciatorių elgesys galėtų būti traktuojamas kaip kenkimas valstybės ir visuomenės interesams“ jau pasakė VU Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras.
Bet kaip įdomu: grupuotė politikų (ir jų simpatikų), kuriems sąvoka „žmogaus teisės“ sutraukia gomurį kaip žalias persimonas – keikiasi jie tomis „žmogaus teisėmis“, vadina jas Briuselio diktatu ar dar negražiau, svajoja su jomis pasielgti kaip Rusijoje (svajonės jau virsta kūnu), kur, žinia, nėra jokio Briuselio ir jokios diktatūros – prakalbo apie „vaiko prigimtines teises“: žmogus teisių lyg ir neturi, „iš prigimties“ jam niekas nepriklauso, tačiau vaikas – kas kita.
Vaikas turi, netgi daug, netgi labai ypatingas, lietuviškas – ne šiaip žmogaus teises (kaip ir visi žmonės), bet „vaiko“ (kabutėse, nes tai fantazminis konstruktas, nieko bendro neturintis su jokiais gyvais konkrečiais vaikais – jie pataisos autoriams rūpi mažiausiai, tie patys žmonės neatsitiktinai priešinasi pastangoms neleisti prieš vaikus smurtauti ir tas pastangas vadina „šeimos pagrindų paniekinimu“ bei „mūsų dorovinių vertybių“ griovimu), kurių jurisdikcija driekiasi toli už to „vaiko“ ribų ir apima kitus asmenis: tėvus.
Ką konkrečiai šita LR Seimo sukurtoji „vaiko prigimtinė teisė“ reikštų, jeigu valstybė išties įsipareigotų ją užtikrinti? Pvz., kad vaikas turi prigimtinę teisę neleisti savo tėvams išsiskirti – nei formaliai, nei faktinės separacijos būdu. Taip pat jis turi teisę neleisti tėvams numirti arba kitaip jį palikti: šios teisės pažeidėjai bus griežtai baudžiami. Dar vaikas turi teisę gimti, o tam reikia pradėjimo akto, į kurį vaikas irgi turi teisę, todėl vaikas turi teisę pasirinkti (pagal „lyčių skirtingumą“) savo būsimus tėvus ir juos priversti kopuliuotis be kontracepcijos.
O jei vis dėlto vieno iš biologinių tėvų nėra? Nieko, valstybė suras – bent turėtų, tokia juk idėja – tėčiui žmoną ar mamai vyrą, patikrins, ar moka lyčių skirtingumo vaidmenį, t.y. ar gerai „papildo“ ir sutuoks. Tik (man neramu) ne visos vaiko prigimtinės teisės čia išvardintos: argi jis neturėtų turėti ir prigimtinės teisės į senelius? O į brolius ir seseris (tenedrįsta tėveliai apsiriboti juo vienu)? Žinoma, turi. Paskirsim senelį. Reikia dar vienos pataisos. Keblumas tik tas, kad jei jau vaiko teisė į visa tai prigimtinė, tai kaip čia yra, kad kartais gamta jos neužtikrina – ir reikia paskirti, reikia suvesti, reikia valstybės įsikišimo, reikia pataisos?
Bet čia loginis keblumas, o logika gražulio gentyje nesilanko, tad viskas gerai, į keblumą galima nekreipti dėmesio. Svarbiausia – teisės, tik ne žmogaus (ir vaiko, žinoma), bet „vaiko“, kuris reziduoja vien pataisos simpatikų sąmonės anapusybėje; o dar geriau – „negimusio vaiko“, t.y. embriono (pastarojo teisės itin intensyvios), tačiau visų geriausia – nesamo, potencialaus embriono (kuris gali atsirasti ir atsiras, jei tik nesamo vaiko „teisė“ į būtį ir tėvus bus užtikrinta).
O gal (girdisi svarstymai) šis balsavimas tėra „duoklė Valdemarui Tomaševskiui“? Frakcijų įsipareigojimas „neblokuoti projekto pradiniame etape“ kaip pažadų tesėjimas, reveransas, kuris nieko nereiškia? Tokio masto teisinis absurdas juk nepraeis, tai neįmanoma, o dar ruošiantis pirmininkauti ES. Labai gali būti. Tik: kam Tomaševskiui reikėtų pradinio etapo, jei jis nesuteiktų vilčių į kitus etapus? Suversti kaltę Tomaševskiui patogu, ramina ir guodžia, bet: atsargiai, jis anaiptol ne vienas. Jei tokių tylių susitarimų esama, tai esama todėl, kad jie patogūs ir kitiems: galima teisintis Tomaševskiu, sakyti „baikit, čia mes nerimtai“, „nusiramkit, nieko iš to nebus“ – taip pūsti miglas, nuslopinti pasipriešinimą ir saugiai ramiai prieiti prie galutinio etapo, o tada imti ir pabalsuoti gražuliškai dar kartą. O jei planas toks ir yra?