Tačiau su žodžiu „komunizmas“ randu labai daug svarstymų apie jo mirtį, jo žalą, jo vardu padarytus nusikaltimus, jo šmėklas, taip pat apie pasmerkimus, perspėjimus, aukų paminėjimus ir pan. Dar randu nemažai plūstamojo-konspirologinio žanro pavyzdžių, kur „komunistais“ vadinami seni nomenklatūrininkai („Koks aš komunistas? Seniai nebe. O tiksliau išvis niekada juo nebuvau“, - atsimušinėja jie: galima jais netikėti, bet labai sudėtinga tokioje retorikoje įžvelgti dictum „komunizmas yra gerai, esu komunistas ir tuo didžiuojuosi“) ar tiesiog šiaip (autoriaus nuomone) blogiukai, žadamas prieš juos (ką tokius?) „dar vienas žygis“, o „komunistų“ rezidencija laikomas „Briuselis“ (ne realus miestas, o „supuvusių Vakarų“ epicentras, iš kurio mūsų Lietuvėlės link šliaužia visokios reptilijos).

Skaitau Laučiaus straipsnį toliau: „šiandien jau ir rimti Lietuvos intelektualai svarsto apie komunizmo privalumus ir jo ideologų nelygstamą išmintį“. Nenustebčiau, kad panašiais kėslais įtariamųjų sąrašo viršuje jis regi ir mano pavardę, tad, kadangi nieko panašaus nesakiau, apskritai niekas man savo „nelygstama išmintimi“ nėra padaręs įspūdžio, taip pat negirdėjau nei vieno iš kitų šioje frazėje šifruotų puikiai pažįstamų kolegų gėrintis „komunistų išmintimi“ ar praktikuojant laudatio žanrą, galiu tik patraukti pečiais ir paprašyti tą pasigėrėjimą liudyti galinčių citatų („google“ nepadeda, bet gal Laučius disponuoja kokia nors slapta informacija, apie „komunizmo garbintojų“ – ne žmonių, skaičiusių Karlo Marxo „Kapitalą“ ir kartais aptarinėjančių neomarksistės tradicijos klasikų idėjas, o būtent ieškančių ten „nelygstamos išminties“ bei užsiimančių „žudynių teisinimais“ – pogrindį?).

Nida Vasiliauskaitė
Jei pasakyčiau, kad ana sovietinė komunizmo ideologija nelindi kas antrame Lietuvos name ir nesiveržia į būtį, kad – klausinėjant gyventojus – jos beveik net nepavyktų rekonstruoti? Kad „komunizmas“ čia ne teisinamas, o koneveikiamas ir tabuizuotas labiau nei bet kas kita? Ar tai jau būtų fiksuota kaip komunizmo pateisinimas?
Citatų nėra, parafrazių irgi, tačiau prasideda... kova su kai kuriais „Komunistų partijos manifesto“ (1848 m) teiginiais, kuriuos po daugiau pusantro šimto metų Laučiui kažkodėl kyla noras, gal net gyvybinis poreikis (pasinaudosiu sporto komentatorių ad nauseam pamėgtu žodeliu) „sutriuškinti“ – keista, bet jam šis užsiėmimas atrodo labai aktualus. Tarsi ateitų priešais falanga anuo manifestu ginkluotų publicistų („Gal negirdėjote, ką šventas Marxas sakė?“), kuriuos reikia kuo skubiau „atvesti į protą“ parodant, jog „Marxas ne visuomet buvo teisus“ (ačiū už dviratį – nežinojome, kad tokios patogios susisiekimo priemonės esama).

O „triuškinama“ efektingai: pvz., pastebint, kad dažnas manifesto sakinys anaiptol nėra „švelnus ir baltas, kaip taikos balandis“ (labas rytas: manifesto autoriai puikiai žinojo nesą nei švelnūs, nei balti – visai nebūtina juos tuo dabar įtikinėti).

Baigęs teorinį darbą, „bolševikų gynėjams“ Laučius papasakoja apie bolševikų žiaurumus: vėlgi galima tik spėlioti, kokia numatyta šio priminimo funkcija ir kam ji adresuota? Kur žmonės, kurie tuos žiaurumus neigia, implikuoja bolševikams „balandžio švelnumą“ ir nori su jais tapatintis? Na, nebent gal tai skirta anam Laučiaus straipsnio pradžioje paminėtam prieš du dešimtmečius kažką sumurmėjusiam senukui... kuris galbūt prieš dešimtmetį mirė. Tada suprantama – tik galima buvo apsieiti ir be „Manifesto“.

P.S. O jei dabar pasakyčiau, kad ana sovietinė komunizmo ideologija nelindi kas antrame Lietuvos name ir nesiveržia į būtį, kad – klausinėjant gyventojus – jos beveik net nepavyktų rekonstruoti? Kad „komunizmas“ čia ne teisinamas, o koneveikiamas ir tabuizuotas labiau nei bet kas kita? Ar tai jau būtų fiksuota kaip komunizmo pateisinimas?