Kita vertus, neseniai atlikto tyrimo duomenimis, pusė apklaustų Vilniaus įmonių vadovų (!) mano, kad Kaunas – banditų miestas. Ir vėlgi – nenuostabu, nes stipriai įsišaknijusiems mitams pakeisti reikia daug laiko.
Centras – geriausias miesto veidrodis. Pastaruosius penkiolika metų beveik kasdien būdamas Kauno centre, galiu patvirtinti, kad pokyčiai čia – išties akivaizdūs. Kalbu pirmiausia ne apie architektūrą, šviestuvus ar grindinio dangą, o apie žmones.
Dar prieš dešimtmetį ir Senamiestyje, ir „batų alėja“ tapusioje Laisvės alėjoje sutikti užsienietį buvo retas reiškinys. Galėdavai pamatyti tik vieną kitą verslininką, medicinos studijuoti atvykusį libanietį, o pagrindine pėsčiųjų gatve kartas nuo karto pragužėdavo būrys japonų pensininkų, atvykusių pasižiūrėti garsiojo diplomato Sugiharos namų.
Bet laikai pasikeitė. Batų parduotuves pakeitė madingos kavinės, kuriose ant sėdmaišių įsikūręs ir į laptopus, ipadus ar iphonus įnikęs jaunimas hipsteriškais akiniais nė iš tolo neprimena trimis juostelėmis pasidabinusių savo pirmtakų.
Stilingos parduotuvės, krautuvėlės, socialiai atsakingos kepyklėlės, išmoningos užeigos ir gyvo alaus barai taip pat skirti toli gražu ne tai publikai.
Todėl šiandien anos rūšies atstovą miesto centre pamatyti sunku. Jei ir užklysta koks netyčia, nejaukiai jaučiasi ir stengiasi greičiau išsinešdinti į kokį atokesnį rajoną. Jaučia, kad nebe jie čia jau valdo padėtį.
Šioje vietoje negaliu nepaminėti ir teigiamų emigracijos aspektų. Dažnas treninguotasis į Airiją ar Angliją išdulkėjo ir dabar ten laimingai gyvena džiugindamas vietinius. Panašiai atsitiko ir su kur kas rimtesniu segmentu, palikusiu Kauno veide ne vieną randą. Nemaža dalis nusikalstamo pasaulio „berniukų“ vieni iš pirmųjų suskubo perkelti savo veiklą į Ispaniją ar Vokietiją.
Dėl to ir dėl sėkmingo teisėsaugos darbo nusikalstamos struktūros buvo nustumtos į miesto gyvenimo pakraščius ir jau nebeturi čia beveik jokios įtakos. Verslo srityje primityvių verteivų epochos pabaigą simbolizuoja Vladimirui Romanovui priklausiusio „Ūkio banko“ žlugimas.
Iš tiesų, jei Lietuva yra pasaulio saviplakos centras, tai Kaunas – to centro sostinė. Vis iš to begalinio noro būti geriausiais, būti pirmiems.
Per tą saviplaką, žiūrėk, ir patys kartais nepastebi išties gerų dalykų. Pavyzdžiui, kad „Žalgirio“ arena tapo numeris vienas šalyje ir į įvairius renginius traukia žmones ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Na, ir žinoma – neįtikėtinas Senamiesčio atgimimo fenomenas. Mano kuklia nuomone, šiam reiškiniui žiniasklaida skyrė gerokai per mažai dėmesio.
Praktiškai plynoje vietoje per porą metų susikūrė didelis ir stiprus bendravimo kultūros ir laisvalaikio praleidimo centras. Dar keisčiau, kad visa tai įvyko per patį krizės įkarštį – 2009–2010 metais. Šiltomis vasaros naktimis Kauno senamiestyje sunku prasibrauti pro tiesiog gatvėje daugiatautės publikos nusėstus staliukus, akį traukia vietos verslininkų suplanuoti, o įvairių menininkų – tiesiog ekspromtu sugalvoti pasirodymai.
Visas tas gyvybingas šurmulys primena stilingą Vakarų ar Pietų Europos kurortą, kuriame gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė šypsosi iš už kiekvieno kampo.
Beje, apie užsieniečius. Pastarąsias dvi vasaras Kauno centre iš praeivių dažniau išgirsi ne lietuvių, o kokią nors kitą kalbą. Ir tai – ne tik turistai iš Skandinavijos, Vokietijos ar Italijos. Rugpjūčio mėnesį į Kauną suguža studentai iš įvairiausių pasaulio dalių. Paskui arabus medicinos studijuoti plūstelėjo krizės nukamuotos Ispanijos jaunimas, o ir kituose universitetuose jau galima sutikti daug atvykėlių ne tik iš Europos, bet ir iš Afrikos, Indijos, Pakistano, Rytų Azijos šalių.
Nuo turistų jie skiriasi tuo, kad, kitaip nei pirmieji, pilnavertiškai įsilieja į miesto gyvenimą ir suteikia jam papildomų spalvų: nuomojasi butus, važinėja viešuoju transportu, apsipirkinėja prekybos centruose, lankosi baruose ir klubuose. Įdomus jausmas, kai viename autobuso ar troleibuso gale šurmuliuoja ispanų būrelis, o kitame emocingai kalba tamsaus gymio azijiečiai.
Prisipažinsiu, ilgokai dvejojau, ar mano mieste išties vyksta labai dideli pokyčiai, ar čia man tik taip rodosi. Taip buvo iki praeitų metų vasaros, kai vienoje viešojo transporto stotelėje pamačiau ant suoliuko ramiai sau besėdinčius du pensininkus, o tarp jų – tamsiausio, kokio tik įmanoma, gymio juodaodę su didžiule dredų kupeta ant galvos. Iki tada, kai kapstydamasis savo lietuviškai ekologiškame darže greta namų, atokioje Žaliakalnio gatvelėje, pradėjau girdėti būriais į netoliese esantį prekybos centrą traukiančius Sveikatos mokslų universiteto studentus, besikalbančius puse pasaulio kalbų.
Nuo tada aš nebedvejoju ir jūs taip pat jau žinote – Kaunas pasikeitė ir jokių tvorų jam nebereikia. Ir, tikėkimės, niekada daugiau nebereikės.
