Sunku atsiminti kitą tokią politiškai įtemptą vasarą. Sunerimti yra dėl ko. Visgi, skirtingai nei neišvengiamoje puikios Norberto Černiausko knygos apie 1940-uosius atomazgoje, apokalipsę valstybėje dabar skelbti yra, švelniai tariant, nepagrįsta. Nereikia pasiduoti netikroms, primestoms populistinėms dichotomijoms (žmonės prieš valdžią) ir pamiršti, kad Lietuva dar neturėjo tokios ekonomiškai, sąjungininkų, pilietiniu ir instituciniu požiūriais stiprios valstybės.
Jeigu kažkuri Lietuvos valstybės istorinė forma šių metų iššūkius ir galėjo atlaikyti, tai būtent ši.
Yra toks smegenų tanko Taikos fondo (Fund For Peace) kiekvienais metais sudaromas Trapių valstybių indeksas (Fragile States Index). Jame Lietuva 2020 m. turėjo mažiausią įvertį nuo 2006 m., kada pradėti matavimai. Kuo mažesnis įvertis, tuo valstybė yra traktuojama kaip stipresnė.
Nepaisant to, kad šiais metais Lietuvos indekso įvertis padidėjo (dėl COVID-19 jis padidėjo daug kur, net ir reitingo „autsaiderėje“ Suomijoje), pozicija bendrame reitinge dar pasmuko. Lietuva dabar yra 155-ta iš 179-ių valstybių. Tai reiškia, kad pasaulyje (bent jau pagal šį Taikos fondo indeksą) yra vos 24 valstybės, už Lietuvą pajėgesnės ekonomiškai, politiškai, socialiniu ir kitais aspektais.
Reikia daugiau pasitikėjimo savimi, nes objektyviai mus laiko stipresniais nei kartais atrodome sau.
Vertinant ciniškai, galėtume pasakyti – per daug ramiai gyvenome. Ir „pasveikinti“ Lietuvos valstybę, kuri per vasarą tiesiog priartėjo prie Vakarų Europos šalims būdingos politinės normos su visomis tenykštėmis įtampomis. Kultūriniais karais, migrantais ir protesto politika.
Atmetus Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos rankų faktorių, su (nelegalios) migracijos iššūkiais susiduria visos senosios, ypač pietinės, Europos Sąjungos valstybės. Visgi net ir nedemokratinių režimų žaidimas žmonių likimais, aiškinantis santykius su kaimynais, nėra mūsų unikumas. Panašiai Ispaniją šantažuoja Marokas, besiribojantis su Ispanijos anklavais Šiaurės Afrikoje.
Protesto politika, radikaliausių sluoksnių kartais išreiškiama riaušėmis, jau kurį laiką Vakaruose yra gerai pažįstama – politikos mokslininkė Pippa Norris dar 1999 metais rašė apie kritiškų piliečių iškilimą. Australijoje pastaruoju metu vyksta protestuotojų susirėmimai su policija. Bet kažkaip ekspertai nekalba apie tai, kad įsižiebs pilietinis karas, Tasmanija atsiskirs, o Naujasis Pietų Velsas išvaikys Kanberoje įsikūrusį parlamentą dėl proletariato diktatūros.
Didesnio masto revoliucijos įprastai turi plataus ekonominio nepasitenkinimo šaltinį. Niekas taip neišjudina žmonių, kaip grėsmė jų turtui arba alkanas pilvas. Todėl būtina akcentuoti, kad pastarosios protesto bangos Lietuvoje pagrindas yra daugiau socialinis-kultūrinis, nei ekonominis – protestuojama dėl partnerystės, Stambulo konvencijos ir galimybių paso. Taip, su pastaruoju yra susijusi grėsmė netekti darbo. Tačiau čia kalba eina apie vienetinius atvejus.
Interpretacijai „žmonės prieš valdžią“ galima iškelti alternatyvą. Abejotinos reputacijos politiniai antrepreneriai, suinteresuoti savo kailiu (Seimo nario imunitetas perspektyvoje) ir kitokia nauda, mobilizuoja labai piktą ir labai nepasitikinčią mažumą. Ši mažuma nėra reprezentatyvi.
Tezė, kad visuomenė nėra tiek pikta ir nepatenkinta, kaip atrodo, pamačius kartuvių inscenizaciją ir į Seimą skriejančius akmenis daug kam gali skambėti naiviai. Pabandykime ją pagrįsti.
Pirmas pagrindas – kiekybinis. 2012-2019 m. porinkiminės apklausos rodė stabiliai didėjantį visuomenės pasitikėjimą politinėmis institucijomis. Netgi pasitikėjimo vidurkis Seimu reikšmingai paaugo: skalėje nuo 0 (visiškai nepasitiki) iki 10 (visiškai pasitiki) jis padidėjo nuo 2,8 (2012 m.) iki 4,2 (2019 m.).
2020 m. natūralu buvo tikėtis nuosmukio. Tačiau jis nėra didžiulis, tiesiog grįžta į 2016 m. lygį – dabar pasitikėjimo Seimu vidurkis yra apie 3,9. Visiškai nepasitiki (nuliu instituciją vertina) apie 20 procentų. Mažuma.
Antras pagrindas – Akmenės rajono atvejis. Kur dar, jeigu ne nedarbo kamuotame, po sovietmečio griūties sunkiai atsigavusiame rajone, kurį apimančioje apygardoje dar ir išrinktas Seimo narys, abejojantis vakcinomis, turėtų atsirasti visuotinis pasipriešinimas dešiniųjų valdžios skiepijimo planui?
Akmenėje šiuo metu yra paskiepyta 80 proc. gyventojų. Plojimai socialdemokratui merui Vitalijui Mitrofanovui ir jo komandai. Jie nekalbėjo apie perlenktą lazdą, o stengėsi įtikinti gyventojus skiepų svarba, aktyviai dirbo ir rezultatą pasiekė iš principo įgyvendindami vyriausybės politiką.
Tai ar buvo perlenkta lazda? Vyriausybė atsitraukė nuo dalies apribojimų, nesukūrė plačios „morkos“ principo kampanijos, neaišku, ar remiasi į kokį nors tyrimą apie (nesi)skiepijimo motyvus. Tačiau plintant delta variantui bet kokie aktyvūs veiksmai yra geriau nei jokių veiksmų. Laukti nebuvo ko.
Tezė nėra apie tai, kad vyriausybė vykdo nuostabią politiką, kurią palaiko dauguma visuomenės. Gavę valdžią, dešinieji tikrai ne kartą apsiskaičiavo ir kovojo nepopuliariuose frontuose, ignoruodami krizės kontekstą ir visuomenės nuomones: rinkimų sistemos reforma, partnerystė, iššūkis prezidentui dėl Europos vadovų tarybos. Kita vertus, būtina pasakyti ir tai, kad ši dauguma turi mandatą, laimėtą laisvuose, sąžininguose ir konkurencinguose Seimo rinkimuose.
Tai reiškia, kad Vyriausybė yra legitimi ir legitimiai vykdo savo viešąją politiką. Aišku, politikoje, kaip ir fizikoje, kiekvienam veiksmui bus atoveiksmis. Atsiras nepatenkintų, įžeistų, protestuojančių.
Bet tezė ne apie tai.
Tezė apie tai, kad nėra vienos homogeniškos, neapykantos kupinos, valdžią siekiančios nuversti tautos daugumos, kuri laikosi nuoseklios ir vienodos nuomonės daugeliu klausimų. Tai prieštarauja ne tik Akmenei, pasitikėjimo tendencijoms, bet ir nuostatų tyrimams, kurie rodo: Lietuvos žmonės nemąsto ideologiškai nuosekliai. Prieštarauja partnerystei, bet palaiko teisę į abortą.
Mano galva, populistinė interpretacija (žmonės prieš valdžią) neatitinka realybės. Ir politikos komentatoriai, kurie populizmą nevengia patys kritikuoti, neturėtų tapti jo apologetais. Dauguma ir vidutinis rinkėjas – tai fikcijos. Lietuva susideda ne iš dviejų kategorijų, ji sudėtingesnė.
Ir ne tokia pikta, kaip gali atrodyti.
Vyriausybė klumpa, bet atsistoja ir eina į priekį. Kai kurie darbai leidžia pagrįstai pagirti – vakcinacija atsigavo, šauniai susitvarkyta su Lietuvos misijai padėjusių afganistaniečių pervežimu. Svarbi pergalė yra JAV valstybės sekretoriaus skambutis Gabrieliui Landsbergiui ir tvirta parama Lietuvai.
Riaušių atomazga parodė, kad veikia ir Lietuvos saugumo institucijos, įsisiautėję ekstremistai nebus toleruojami.
Kas toliau? Žiūrint strategiškai, nedidelis postų perdėliojimas ministrų kabinete būtų protingas žingsnis, leistų atsikvėpti, pagerinti vyriausybės įvaizdį. Pirma kandidatė būti pakeista yra Agnė Bilotaitė, kuri migrantų krizėje toli gražu nebuvo užtikrinta ir gerai nesusitvarkė su komunikacija. Jos teiginys apie tai, kad Dieveniškėse iš 500 bendruomenės žmonių apie 200 turi teistumą – nedovanotinas vidaus reikalų ministrui. Negalima taip stigmatizuoti Lietuvos piliečių, net jeigu tai būtų tiesa: kalbame apie neviešus ir jautrius duomenis.
Akyli skaitytojai pastebės, kad komentare nebuvo skirta dėmesio populiariausiems Lietuvos politiniams veikėjams – socialdemokratų pirmininkei Vilijai Blinkevičiūtei ir prezidentui Gitanui Nausėdai.
Dėl socialdemokratų, tai panašu, kad pagal situacijos suvokimą ir veiksmus pagrindinės kairės partijos lyderio profilį geriau atitinka Akmenės meras Mitrofanovas. Kalbant apie prezidentą, tenka pakartoti, ką rašiau anksčiau – viešas valstybės vadovo žodis yra galia ir už jį reikia jausti atsakomybę.
Ne paskutinė Lietuvos vasara. Ne paskutinį kartą, tikriausiai, ir apie šią atsakomybę teks priminti.
