Labai primena konservatorių partiją pastarosiomis dienomis.
Opozicija daro, ką daro opozicija, ir negali stebėtis dėl jos noro aiškintis, kas buvo ar nebuvo nutekinta Kristijono Bartoševičiaus skandale. Jie visada bandys prispausti valdančiuosius, pasitaikius bet kokiai progai. Po teisybei, konservatoriai opozicijoje tikriausiai darytų tą patį. Kita vertus, komisijų kūrimas Seime, tikėtina, baigsis šnipštu.
Bet ką daro patys konservatoriai?
Nutikus skandalui, kuriame iškelti įtarimai Seimo nariui yra siaubingi ir neturi precedento mūsų politikoje, logiška reakcija būtų 100 proc. skaidrumas ir staigumas. Sušaukti neeilinį partijos tarybos posėdį. Surengti lyderių spaudos konferenciją, kur pateikiami visi faktai, kas ką žinojo, kas ką pasakė, kas su kokiomis indikacijomis ką rašė ir atrašė. Iš karto viską atverti, nes po to bus tik blogiau. Vieningai pasakyti, kad tikima teisėsauga.
Vietoje to stebime paskirus partijos lyderių pasisakymus, vis tikslinamus pasiaiškinimus apie programėles, kas pila žibalo į kol kas baltais siūlais siūtus opozicijos kaltinimus, o viską vainikuoja konservatorių pirmininko atostogos.
Gali būti, kad konservatoriai nenorėjo vieningos ir koordinuotos reakcijos todėl, kad nedarytų šio skandalo visos partijos problema. Tačiau rezultatas galiausiai gavosi toks pats. Kalbama apie konservatorių partiją ir jos problemas.
Apžvalgininkai beda pirštų į komunikacijos klaidas ir vado trūkumą. Sunku nesutikti. Tačiau gebos reaguoti į krizes stoka buvo užprogramuota pastarojo meto konservatorių strategijoje. Ir čia siekis prisikviesti visokių žmonių iš šono yra antrame plane.
Politologijos folkloras byloja, kad diarchija – kai yra du lygiateisiai, panašių įgaliojimų vadovai – yra viena blogiausių valdymo formų. Tačiau lietuviai nuo Kęstučio ir Algirdo laikų turi tam polinkį. Mūsų pusiau prezidentinė sistema, kurioje vykdomąją valdžią dalijasi prezidentas ir premjeras, turi diarchijos bruožų, ypač užsienio politikoje – geriausiai tai matėsi stebint įtampas dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje.
Šis polinkis persikelia į partijų lygmenį. Su visomis implikacijomis. Kai politikoje gerai einasi, lyderiai sutaria, dvivaldystės sprendimas atrodo visai pasiteisinęs. Tačiau kai tik atsiranda trinčių arba ištinka krizė – tampa neaišku, kas už ką atsakingas.
Įprastai Vakarų šalyse partijos lyderis veda sąrašą ir, jeigu partija gerai pasirodo rinkimuose, pretenduoja į premjerus.
Pas mus nuo 2016 metų buvo įvesta (ne)partinė inovacija. Pradedant „valstiečiais“, kurie atrado formulę: rinkimuose gali gerai pasirodyti į premjerus deleguodamas legionierių, nepartinį žmogų. Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu atrodė susigroję, bet jau formuojant Vyriausybę būta neaiškumo, kas kokius ministrus parenka ir kodėl. Dabar abu buvę bendražygiai svaidosi žaibais ir kaltina vienas kitą susimokymu su konservatoriais.
Konservatoriai šitą formulę adaptavo savo partijai. I. Šimonytė nebuvo naujokė frakcijoje, tačiau išlaikė nepartinį statusą, jos elektoratas skyrėsi nuo konservatorių bazės. Pavyzdžiui, 2019 metais prezidento rinkimuose už I. Šimonytę balsavę rinkėjai vidutiniškai buvo 5 metais jaunesni negu konservatorių rėmėjai rinkimuose į Europos Parlamentą. Jos lyderystė sąraše padėjo laimėti 2016 metų Seimo rinkimus.
Gabrieliui Landsbergiui tapus užsienio reikalų ministru, o I. Šimonytei tapus premjere, atrodė, kad viskas veikia. Iki baltarusiškų trąšų tranzito istorijos. Kai tapo neaišku, kas gi galiausiai atsako už ministrus Vyriausybėje. G. Landsbergis įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Tačiau niekas nesitikėjo, kad jis bus patenkintas. Nepartinė premjerė mandagiai paliko partijos lyderį poste. Muilo operos verta drama užmaskavo dvivaldystės krizę.
Po to neaiškumas tik stiprėjo.
Dvivaldystė susimaišė su tarpuvaldžiu, kai jau tapo suprasta, kad G. Landsbergis nesieks naujos kadencijos konservatorių pirmininko poste. Ingrida Šimonytė įstojo į partiją ir yra indikacijų, kad ji numatyta kaip kita partijos vadovė. Tačiau kam ir kokia programėle dabar reikia rašyti, norint kalbėtis su konservatoriais?
Kas yra žmogus, kuris priima galutinius sprendimus dėl konservatorių ministrų delegavimo į Vyriausybę ir atšaukimo? Kas yra žmogus, kuris imasi lyderystės ir nuo kurio žemyn eina sprendimai krizės akivaizdoje? Kas yra tas, kuris už visą organizaciją prisiimtų atsakomybę ir padarytų teisingą dalyką, kai reikia?
Apie tai, kas galiausiai yra atsakingas už valdančiosios koalicijos darbą, net kalba neina. Nors I. Šimonytė per baltarusiškų trąšų epopėją prisiėmė asmeninę atsakomybę, trintys koalicijos viduje yra akivaizdžios. Valdantieji geriausiai susimobilizuoja tada, kai reikia parodyti vietą prezidentui Gitanui Nausėdai ir atmesti jo veto.
Panašiai kaip ir Seimo opozicija, kurios partinis vinigretas unisonu groti pradeda tik tada, kai iš dangaus, o gal veikiau pragaro, nukrinta proga įkasti Vyriausybei.
Blogiausia tai, kad dabar debatai Parlamente vėl nusileidžia iki paskalų lygio. Neeilinė sesija neprideda jokio viešojo gėrio. Skandalas politinėje plotmėje turėjo baigtis leidžiant teisėsaugai dirbti, o parlamentarams koncentruojantis į kažką naudingo – pavyzdžiui, kaip padaryti, kad Lietuvoje smurto prevencija ir pažeidžiamų socialinių grupių apsauga progresuotų.
Vietoje to turime skandalus dėl skandalų. Great job, guys. Neišskiriant nė vienų.
