Nuo 2007 metų, kai renkant savivaldybių tarybas balsavo vos 41,3 proc. rinkėjų, aktyvumas lėtai, bet nuosekliai augo. Tai sutapo su institucinėmis reformomis. 2011 metais buvo leista kandidatuoti ne tik partijų sąrašams, bet ir nepriklausomiems kandidatams. Tuose rinkimuose balsavo 44,1 proc. Lietuvos gyventojų.
2015 metais atsirado dvi naujovės: galėjo dalyvauti visuomeniniai komitetai ir pirmą kartą savivaldybių merus rinkome tiesiogiai. Aktyvumas paaugo iki 47,2 proc. ir po to dar truputį paskutiniuose rinkimuose – iki 47,9 proc.
Sudėtinga įrodyti, kad tai įvyko būtent dėl reformų, – galima hipotezė, kad apskritai augo lietuvių susidomėjimas rinkimais. Tačiau Seimo rinkimuose tendencijos nematome, aktyvumas šiuo laikotarpiu svyravo tarp 47,8 proc. (2020 m., kai įtakos galėjo turėti „Covid-19“ pandemija) ir 52,9 proc. (2016 m.).
Tai, kad aktyvumo didėjimas, nors ir po truputį, buvo būdingesnis savivaldos rinkimams, atitinka teoriją. Pirma, tiesioginiai merų rinkimai leido gyventojams patiems pasirinkti merą. Iki tol savivaldybės vadovą skirdavo taryba. Antra, komitetai reiškė didesnę pasiūlą ir galimybę išrinkti į vietos valdžią naujus žmones. Rinkimai tapo konkurencingesni ir įdomesni, kampanijos fokusavosi į asmenybių kovas.
Pavyzdžiui, vietoje partinių sąrašų konkurencijos Vilnius gavo Remigijaus Šimašiaus ir Artūro Zuoko dvikovas.
Prieš šiuos rinkimus vėl įvykdyta nauja reforma, šį kartą sustiprinusi tiesiogiai renkamų merų įgaliojimus ir apribojusi jų kadencijas. Tačiau tikėtina – ir ženklai išankstiniame balsavime tai rodo, – kad šį kartą didelio papildomo efekto nebus. Pagal pirmines tendencijas, aktyvumas neturėtų siekti 50 procentų.
Tiesioginiai mero rinkimai atidarė langą, per kurį į savivaldą „įšoko“ nauji, anksčiau politika neužsiėmę žmonės – ryškiausi pavyzdžiai yra Kauno ir Šiaulių merai. Reforma suteikė šansą į nepartinius „persikvalifikuoti“ kai kuriems nacionalinio lygmens politikams. Iškilo ir naujų merų iš partijų gretų.
Vis dėlto, panašu, kad šis langas užsidarė ar bent jau prisivėrė. Mažai kas tikisi stebuklo Kaune arba Širvintose. Tiesioginiai mero rinkimai lyg ir turėtų įlieti šviežio kraujo į savivaldą. Bet realybėje ši reforma sustiprino tendenciją, buvusią iki tol – vis daugiau merų yra perrenkama ir šis skaičius dabar siekia du trečdalius.
Paskutiniuose rinkimuose net 19 iš 60 savivaldybių merai buvo išrinkti pirmame ture su absoliučia dauguma balsų.
Prieš šiuos rinkimus dažniau nei 2015 ir 2019 metais kalbėta apie tai, kad tarp kandidatų į merus trūksta ryškių asmenybių. Tai subjektyvu, tačiau pats įspūdis gali lemti, kad dalis rinkėjų neieškos savo kandidato ir neis balsuoti.
Vis tik tai, kad pasiūla susitraukė, iliustruoja ir objektyvūs skaičiai. Pagal Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Pauliaus Skirkevičiaus pateikiamus duomenis, 2019 metais dalyvavo 87 komitetai 47 skirtingose savivaldybėse. Šį kartą skaičiai sumažėjo iki 32 komitetų, kurie varžosi 24 savivaldybėse. Nepartinių kandidatų į tarybas skaičius smuko nuo 2647 iki 1003. Net 65 proc. buvusių tokių kandidatų šiais metais nedalyvauja.
Turint galvoje, kaip plačiai paplitęs nepasitikėjimas politinėmis partijomis, dalis gali nebalsuoti būtent dėl susitraukusios nepartinės pasiūlos.
Tačiau tai nereiškia, kad jūsų balsas nieko nelemia.
Kai kuriuose miestuose – visų pirma Vilniuje – kova yra artima ir įdomi. Čia jūsų balsas nuspręs nugalėtoją. Niekas, net ir Artūras Zuokas, nežino, kas bus antrame ture. Apklausų buvo daug, jos rodo kažkokias tendencijas. Tačiau jų paklaidos yra didelės. Be to, balsuoti ateis žymiai mažesnė dalis, nei apklausose nurodo kažkurį kandidatą.
Jeigu ateisite balsuoti jūs, rezultatas gali būti visai kitoks nei priešrinkiminiai skaičiai.
Kitur – visų pirma, Kaune – rinkimų baigtis atrodo aiški, tačiau tai dar ne viskas. Pirma, yra skirtumas, kokia persvara laimi nugalėtojas. Jeigu jis nugali surinkęs 80 proc. balsų, kaip buvo 2019 metais, tada jam atrodo, kad yra nebaudžiamas ir niekam neatsakingas. Jeigu gauna vos daugiau nei 50 procentų – ypač, jeigu reikia pakovoti ir antrame ture, – tada situacija skirtinga, gali tekti ir į kompromisus eiti.
Be to, nors kalbame apie merus ir jų sustiprėjusius įgaliojimus, neverta pamiršti – meras negalės vienašališkai valdyti be savivaldybės tarybos, kuri turi sprendimų veto teisę. Dalis žmonių skaido biuletenį ir renkasi. Meras gal ir laimės pirmame rate, tačiau, jeigu neturės daugumos taryboje, jam valdyti bus sunkiau.
Balsuoti dažnai agituojama per pilietinės pareigos motyvą. Aišku, balsavimas yra jūsų teisė – tik jums patiems spręsti, ar ja pasinaudoti, ar ne. Tačiau tikriausiai žinote tokį žmonių tipą, kurie per Eurovizijos konkursą nesiunčia žinučių, bet paskelbus nugalėtoją – aimanuoja, kokią čia nesąmonę išrinko.
Nebūkite tais žmonėmis.
2008 metais žurnale American Political Science Review publikuotas tyrimas (Gerber, Green ir Larimer), kuriame eksperimento būdu nagrinėta įvairių skatinimo priemonių įtaka rinkėjų aktyvumui JAV. Pasirodo, kad iš trijų metodų – priminimas apie rinkimus, pilietinė pareiga ir sugėdinimas – geriausiai veikia pastarasis. Aktyviausiai balsavo žmonės, kurie gavo žinutę, kad, jeigu neis į rinkimus, apie tai sužinos jų kaimynai. Skirtumas tarp jų ir tų, kurie nebuvo skatinami apskritai, buvo apie 8 proc. punktus.
Eikite balsuoti, kam ta gėda prieš draugus ir kaimynus.
