Iš tiesų, jeigu panagrinėsime praeities statistiką, rasime esminių neatitikimų. 2014 m. ir 2016 m. rinkimuose socialdemokratai gavo gerokai mažiau balsų, nei jiems rodė reitingai.
Ir atvirkščiai, apklausos dažnai nuvertindavo konservatorių ir mažesnių partijų šansus. Skirtumai išlieka, net jei atsižvelgsime į rinkėjų aktyvumą.
Netikėtumų būta ir renkant prezidentą. Likus keliems mėnesiams iki 2002 m. rinkimų, kuriuos laimėjo Rolandas Paksas, reitingų lyderis buvo Valdas Adamkus. 2004 m. į antrą turą pateko Kazimiera Danutė Prunskienė, kuri nei prieš tai, nei po to nefigūravo tarp visuomenės favoritų.
Lengva būtų besti pirštu į apklausas ir sakyti – pamelavo.
Net ir Vakaruose jau nebėra įprasta, kad keli mėnesiai iki rinkimų skelbiami reitingai rezultatus numato tiksliai. Panašiai kaip meteorologijoje, mažiausiai nuo rezultatų (pranešamo oro) skiriasi prognozės, skelbiamos pora dienų ar diena iki įvykio.
Lietuvoje tokių apklausų niekas nevykdo.
Mėnesį iki konkrečios dienos skelbiamos meteorologinės prognozės gali pataikyti, gali prašauti. Taip yra todėl, kad keičiasi orą lemiantys veiksniai. Panašiai yra rinkimuose. Svarbiausia čia – kaip laisvai preferencijas keičia žmonės.
Tų, kurie piktinasi apklausomis, galima paklausti – ar buvo taip, kad persigalvojote pora mėnesių iki rinkimų? Ar apskritai tokiu metu žinojote savo kandidatą (partiją)? Jei bent vienas atsakymas yra teigiamas, „kaltinti“ reikėtų save ir panašiai besielgiančius rinkėjus, o ne apklausas.
To pakanka, kad rezultatai keistųsi. Iš porinkiminių studijų žinome, kad Lietuvoje vėlai apsisprendžia bent ketvirtadalis balsuojančių.
Geriems spėjimams (ne vien apklausomis paremtiems) pas mus apskritai yra sunku: dėl persigalvojančių rinkėjų, kintančios politikų pasiūlos ir rinkimų sistemos antro turo (galioja ir prezidento rinkimuose).
Kaip rašome neseniai su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“, prognozių aspektu politikos mokslai Lietuvoje artimi seismologijai. Šis mokslas žino pavojingas zonas, bet negali tiksliai prognozuoti, kada ir kur bus žemės drebėjimas.
Taigi, apklausos parodo tik einamąją situaciją. Ne tą, kuri bus po mėnesio. Iš reitingų reikalauti gerų prognozių yra tiek pagrįsta, kiek dabar nufotografuoti kiemą ir tikėtis, kad ši nuotrauka atitiks situaciją pavasarį.
Užtenka vieno kaimyno, kuris įsigis naują mašiną (atsiras naujas kandidatas), kad vaizdas pasikeistų. Nekalbant apie nutirpusį sniegą (perbėgančius rinkėjus) ir sužaliavusį medį (rinkimų kampanijos efektus).
Tačiau net ir einamąją situaciją apklausos rodo neidealiai. To priežastis – tyrimų paklaida.
Reprezentatyvių apklausų privalumas yra tai, kad apklausę gana mažą skaičių žmonių (1-2 tūkst.) galime sužinoti informaciją apie populiaciją. Kaina, kurią mokame už tai, kad nereikia apklausti kiekvieno gyventojo – skaičiai tik apytiksliai.
Paklaida egzistuotų, net jei niekas nepersigalvotų ir matuotume aiškų parametrą – pavyzdžiui, vidutinį ūgį. Bet kai daugelis rinkėjų apskritai nežino, už ką balsuos, paklaidos dydį sunku įvertinti.
Visgi patogumo dėlei sakykime, kad ji yra 3 procentiniai punktai – apklausų standartas.
Ką tai reiškia? Paskutiniame tyrime 17 procentų žmonių teigė, kad prezidento rinkimuose balsuotų už Saulių Skvernelį. Tačiau realus jų skaičius Lietuvoje (parametras) yra tarp 14 ir 20 procentų (pridedame ir atimame paklaidą). Taigi jei Ingridos Šimonytės reitingas toje apklausoje yra 16, realybėje už ją gali balsuoti ir 13, ir 19 procentų. Galite pastebėti, kad pritaikius paklaidą (kaip ir turėtume daryti), Skvernelio pranašumo nelieka. Visai įmanoma, kad tikras už jį galvojančių balsuoti procentas yra 14, o Šimonytės – 17. Išvada: neturime pakankamai informacijos, kad pasakytume, kuris iš jų yra populiaresnis.
Tai reiškia, kad dviejų kandidatų populiarumas yra panašus ir neteisinga teigti, jog vienas kitą lenkia.
Analogiškai, bet kurio kandidato ar partijos reitingo išaugimas 1 ar 3 procentais nėra reikšmingas – paklaida galioja atskirai abiem lyginamiems reitingams, o ne pačiam pokyčiui.
Mes nesakome, kad laimėjo Kupiškio „Kavarskas“, nors rungtynės baigėsi lygiosiomis.
Nesakome, kad Lietuvos ekonomika auga, jei algos padidėjo centu. Nesakome, kad Lietuvoje gyvena meškos, jei čia užklysta viešnia iš Baltarusijos. Lygiai taip pat nereiktų sakyti „aplenkė“, jei apytikslis reitingas vienodas.
Kalbant apie tendencijas, apskritai rekomenduotina žiūrėti ne į vieną, o į kelių kompanijų apklausas, jų vidurkį. Ir lyginti šiuos skaičius laike, kelių ar daugiau mėnesių perspektyvoje. Viena apklausa gali ir visai nepataikyti – deja, net ir laikantis reprezentatyvumo taisyklių, taip kartais atsitinka.
Tikras vaizdas išryškėja matant daugiau duomenų. Vieną kartą nusičiaudėję, nedarote išvados, kad susirgote gripu. Tas pats galioja reitingams.
Skaičiai nemeluoja. Bet kai juos neteisingai interpretuojame, meluojame mes.