Kol kas G. Nausėdai priešrinkiminis laikotarpis klostosi geriau, negu buvo galima tikėtis. Su Prezidentui nepalankiomis komisijos, tyrusios pranešėjo istoriją, išvadomis Seimo nariai susipažįsta vangiai, nors Seimas ir artėja prie jų priėmimo. Kol kas visuomenė turi gana mažai informacijos apie surinktą medžiagą. Neturint išsamios informacijos, galima tik teoriškai spekuliuoti, kaip Prezidento pozicijas paveiktų išslaptinimas – galbūt didelės žalos ir nepadarytų, bet faktas, kad Prezidentas taptų pažeidžiamesnis. Galiausiai, komisijos išvados pritraukė visuomenės dėmesį gana trumpą laiką – jas nustelbė kitos politinės aktualijos, o dažniau į nepatogius žurnalistų klausimus turėjo atsakinėti du ministrus pakeitusi Ingrida Šimonytė ir Ignas Vėgėlė.
Išlieka tikimybė, kad rinkimų dinamiką pakeisti gali pranešėjo istoriją tyrusios komisijos surinktos informacijos išslaptinimas, bet kol kas panašu, kad G. Nausėda gali užtikrintai laukti rinkimų ir pergalės antrajame ture prieš bet kurį konkurentą.
Vėl grįžta kalbos, jog galbūt užteks vieno Prezidento rinkimų turo. Palankumas G. Nausėdai ilguoju laikotarpiu auga (o apklausų lyderiai dažnai būna tie, kurie sulaukia neapsisprendusių rinkėjų palaikymo). Tačiau toks scenarijus neatrodo realistiškas. Naujausioje „Delfi“ / „Spinter tyrimų“ apklausoje už G. Nausėdą balsuotų 30 proc. respondentų (kitų bendrovių apklausose palaikymas dar 10 proc. didesnis). Prieš 10 metų panašiu laiku „Delfi“ / „Spinter tyrimų“ vykdytoje apklausoje Dalios Grybauskaitės palaikymas siekė 39 proc., bet vis tiek prireikė antrojo rinkimų turo. Išlieka tikimybė, kad rinkimų dinamiką pakeisti gali pranešėjo istoriją tyrusios komisijos surinktos informacijos išslaptinimas, bet kol kas panašu, kad G. Nausėda gali užtikrintai laukti rinkimų ir pergalės antrajame ture prieš bet kurį konkurentą.
Savo kampaniją I. Šimonytė konstruoja siekdama įsitvirtinti kaip pagrindinė alternatyva G. Nausėdai. Žvelgiant į jos programą, net nereikia tobulai skaityti tarp eilučių. „Netrukdyti veikti Seimui ir Vyriausybei, teismams. Nesivaikyti pigaus populiarumo“ – tokios premjerės nuostatos arba pažadas, kad užsienio politikos reikšmė bus matuojama ne nuotraukomis, yra tik keli aštrios komunikacijos pavyzdžiai.
Pareigos suteikia matomumo, bet I. Šimonytei pastaruoju metu turbūt norėjosi būti mažiau matomai. Ji sulaukė nemažai pelnytos kritikos dėl komunikacijos krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atleidimo klausimu. Iš pareigų pasitraukęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pažėrė kritikos premjerės komandai. Šios istorijos turbūt neatbaidys ištikimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) elektorato, bet potencialiai gali pakenkti siekiant pritraukti rinkėjų, kurie renkasi iš valdančiosios daugumos partijų iškeltų kandidatų.
Savo kampaniją I. Šimonytė konstruoja siekdama įsitvirtinti kaip pagrindinė alternatyva G. Nausėdai. Žvelgiant į jos programą, net nereikia tobulai skaityti tarp eilučių. „Netrukdyti veikti Seimui ir Vyriausybei, teismams. Nesivaikyti pigaus populiarumo“ – tokios premjerės nuostatos arba pažadas, kad užsienio politikos reikšmė bus matuojama ne nuotraukomis, yra tik keli aštrios komunikacijos pavyzdžiai iš I. Šimonytės programos.
Ko reikia, kad premjerė patektų į antrąjį turą? Svarbūs bus keli faktoriai. TS-LKD elektoratas įprastai ištikimai dalyvauja visuose rinkimuose. Ji stipriausia valdančiosios daugumos partijų keliama kandidatė – palaikyti žada dešimtadalis respondentų („Delfi“ / „Spinter tyrimai“). Tačiau Dainiaus Žalimo kandidatavimas prisideda prie to, kad yra ir alternatyva, kurią dabar rinktųsi beveik 6 proc. respondentų („Delfi“ / “Spinter tyrimai“, kitų bendrovių apklausose palaikymas kiek kuklesnis). D. Žalimas į antrąjį Prezidento rinkimų turą nepretenduoja, bet gali būti, kad po pirmojo turo paaiškės, jog nesugebėjimas iškelti bendro koalicijos kandidato turėjo lemiamos įtakos pirmojo turo baigčiai. Nė vienos bendrovės apklausose atstumas tarp I. Šimonytės ir I. Vėgėlės neviršija statistinės paklaidos ribų.
Advokato I. Vėgėlės rezultatas rinkimuose turbūt būtų geresnis, jeigu nedalyvautų du už jį radikalesni kandidatai – Remigijus Žemaitaitis ir Eduardas Vaitkus (socialiniuose tinkluose mėginantis parodyti, kad I. Vėgėlė yra „už Vakarų ir Amerikos diktatūrą“). Vienokia komunikacija reikalinga, jeigu I. Vėgėlė nori atitraukti G. Nausėdos rėmėjus, visiškai kitokia, jeigu orientuojasi į tuos, kuriems rizikuoja pasirodyti nepakankamai radikalus. Galiausiai, nepatenkintam politinės sistemos veikimu asmeniui visada lieka tradicinė alternatyva – nebalsuoti. Tad I. Vėgėlei svarbu įtikinti nusivylusiuosius politika, kad verta ateiti į rinkimus ir balsus atiduoti būtent už jį.
Ar I. Vėgėlei gali pakenkti tyrimas dėl Vėgėlių šeimos verslo interesų Kirgizijoje bei klausimai dėl turto deklaracijų? Be abejo, nėra malonu prieš rinkimus atsakinėti į nepatogius klausimus. Tačiau vargu, ar I. Vėgėlės šalininkai yra ta asmenų grupė, kuri labai pasitiki „Laisvės TV“ bei tiriamosios žurnalistikos centru „Siena“. Bet šia korta galbūt mėgins naudotis į panašų rinkėją besitaikantys kandidatai.
Ar I. Vėgėlei gali pakenkti tyrimas dėl Vėgėlių šeimos verslo interesų Kirgizijoje bei klausimai dėl turto deklaracijų? Be abejo, nėra malonu prieš rinkimus atsakinėti į nepatogius klausimus. Tačiau vargu, ar I. Vėgėlės šalininkai yra ta asmenų grupė, kuri labai pasitiki „Laisvės TV“ bei tiriamosios žurnalistikos centru „Siena“. Bet šia korta galbūt mėgins naudotis į panašų rinkėją besitaikantys kandidatai.
Realiausia tikėtis, kad antrąjį trejetą Prezidento rinkimuose sudarys D. Žalimas, R. Žemaitaitis ir E. Vaitkus – jų populiarumas skirtingų bendrovių apklausose apylygis ir svyruoja apie 2–5 proc. D. Žalimui šie rinkimai galbūt gali padėti patekti į Europos Parlamentą ir suteikti daugiau optimizmo Laisvės partijai prieš Seimo rinkimus.
Tačiau, jeigu D. Žalimas Prezidento rinkimuose gaus daugiau negu 5 proc. balsų, tai nebūtinai reikš, kad „laisviečiai“ ramiai gali laukti Seimo rinkimų. Nes ten rezultato turbūt reiks siekti be „legionierių“ pagalbos. R. Žemaitaičiui pergalingas rezultatas būtų ketvirtoji vieta. Kaip ir Laisvės partijos atveju, pagrindinis politinis mūšis laukia Seimo rinkimuose, o Prezidento rinkimai tėra tarpinė stotelė. Europinius rinkimus „Nemuno aušra“ turės praleisti, nes nuo partijos įregistravimo iki rinkimų nepraėjo pusmetis. Apie planus dalyvauti Seimo rinkimuose yra kalbėjęs ir E. Vaitkus. Netikėta buvo tai, kaip lengvai kandidatas surinko parašus dalyvauti Prezidento rinkimuose. Vien startavimas Prezidento rinkimuose yra gera reklama prieš Seimo rinkimus. Savos partijos E. Vaitkus laiku įkurti nespės, tad turbūt ieškos galimybės perimti jau egzistuojančią politinę jėgą.
Palaikantieji Giedrimą Jeglinską ir Andrių Mazuronį „Delfi“ / „Spinter tyrimų“ apklausose net neišskiriami į atskirą kategoriją. Vargu, ar šie kandidatai bus pajėgūs aplenkti potencialų antrąjį trejetą. Turbūt A. Mazuronis nebūtų kandidatavęs į prezidentus, jeigu būtų žinojęs, kad jam reikės atlaikyti naujas Viktoro Uspaskicho problemas su teisėsauga. Skelbdamas apie savo kandidatavimą į prezidentus, politikas minėjo, kad nuspręsti dalyvauti jį paskatino V. Uspaskicho sutikimas vesti partiją į Europos Parlamento rinkimus. Dabar A. Mazuroniui labiausiai turėtų rūpėti stengtis, kad „darbiečiams“ šių metų Prezidento rinkimai apskritai netaptų paskutiniais, kuriuose jie dalyvauja. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DS), į prezidentus keldama G. Jeglinską, veikiausiai daug vilčių dėjo į jo patirtį – gyvenimo aprašymas atrodo labai tinkamas kandidatui į prezidentus. Tačiau G. Jeglinskas išliko menkai žinomas ir neryškus kandidatas. Net jeigu ir dalyvaus Seimo rinkimuose, į sąrašo vedlio vietą nepretenduos.