Švedija nuo seno garsėja savo puikiu gerovės sistemos funkcionavimu. „Skandinaviškas modelis“, kuriuo švedai visada didžiavosi, jungia aukštus mokesčius, kolektyvines derybas ir gana atvirą ekonomiką. Viso to pasekmė: didelės algos, užtikrintos socialinės išmokos, labai didelis moterų įtraukimas į darbo rinką (dėl abiems lytims sudarytų tinkamų sąlygų išeiti tėvystės atostogų).
Kaip minėta, Švedijoje pagrindinė rinkiminė tema susijusi su masine migracija. Ekonominiai klausimai, nors ir svarbūs, tačiau aptarinėjami mažiau, o jei ir aptarinėjami, tai dažniausiai su migrantais susijusių klausimų fone (išmokos, apgyvendinimas, nenoras dirbti).
Dabartinės mažumos vyriausybės atstovo, premjero Stefano Löfveno, kuris yra atsakingas dėl į Švediją patekusių 163000 migrantų, atstovaujama socialdemokratų partija (S) kol kas pirmauja priešrinkiminėse apklausose, tačiau tai gali būti prasčiausias jų pasirodymas per 90 metų. Antroji, pagal apklausų rezultatus, nedaug atsilieka Švedijos Demokratų partija (SD).
Partija, kurią masinio informavimo priemonėse persekioja nacių ir rasistų etiketės, įvairių apklausų duomenimis, renka 18–24 proc. balsų. 2010-aisiais pirmą kartą į parlamentą patekusi partija su kiekvienais rinkimais vis padvigubina gautą balsų skaičių.
Švedija 2015-ųjų migrantų krizės įkarštyje atsidūrė pirmoje lentelės vietoje pagal priimtų migrantų skaičių, tenkantį vienam gyventojui. Priimtas migrantų skaičius prilygsta beveik 2 proc. Švedijos populiacijos.
Milžiniški skaičiai įskėlė kibirkštį visuomenės diskusijoms apie integraciją ir migrantų išlaikymą. Vienas svarbesnių faktorių, kuris kėlė šias diskusijas, yra etninių švedų nebesijautimas šeimininkais savo Tėvynėje. Švedijoje jau kurį laiką egzistuoja opi gyvenamojo būsto problema. Beprecedentis migrantų antplūdis šią problemą tik dar labiau paaštrino. Etniniams švedams nesuvokiant kairiųjų vyriausybės veiksmų, kilo pasipiktinimas, kad atvykėliams suteikiamos aukštos vietos gyvenamojo būsto laukiančių sąrašuose. Vyriausybei labiau rūpinantis atvykėliais negu Švedijos piliečiais, suprantama, kad švedų palankumas masinei migracijai besipriešinančiai partijai tik augo.
Praėjus keliems mėnesiams nuo migrantų krizės pradžios, apklausos duomenimis, 41 proc. švedų norėjo, kad šalis priimtų mažiau migrantų (29 proc. krizės pradžioje). 2018-aisiais tokių asmenų buvo jau 60 proc. Kad ir kaip „paminamos mažumų teisės“, bet privalu pripažinti, kad dauguma švedų nebenori priimti daugiau migrantų.
Švedijos neaplenkė ir visoje Europoje plintantis nusikalstamumas. Čia jis įgavo kitokį pavidalą. Masiniai automobilių padegimai, atakos rankinėmis granatomis, išžaginimai tapo Švedijos kasdienybe. Ne veltui Švedija yra vadinama rape capital of the world (pasaulio išžaginimų sostine).
Suprantama, kad egzistuoja argumentai, kuriais remiantis bandoma paneigti didelį išžaginimų skaičių Švedijoje, tačiau konkrečių skaičių paneigti neįmanoma. 2013–2018-ųjų laikotarpiu iš 843 atvejų 58 proc. nuteistųjų dėl išžaginimo yra gimę užsienyje. Jeigu nagrinėtume tik tuos atvejus, kai auka ir nusikaltėlis nepažinojo vienas kito, rezultatai būtų dar „įspūdingesni“ – daugiau kaip 8 iš 10 užpuolikų yra migrantai. 40 proc. iš jų Švedijoje gyvena mažiau kaip metus.
Reikia būti ypatingai aklu arba akivaizdžiai ignoruoti faktus, kad būtų galima akiplėšiškai teigti, jog problemos neatėjo su migrantų banga. Problema iš tiesų yra dar aštresnė, nes, tyrimo duomenimis, net apie 81 proc. išžaginimų yra nepranešama policijai.
Iš 163000 patekusių 2015-aisiais, 114000 buvo vyrai. 40 proc. iš jų 18–35 metų vyrai. Kas galėjo pagalvoti, kad gali atsitikti kažkas blogo?
Tačiau šie duomenys apie nusikaltimus pateikti remiantis oficialia statistika. O kaip žinia, jokia vyriausybė, apklausose matydama tirpstantį palaikymą, nenorės viešinti jos pačios nevykusios migracijos politikos pasekmių. Švedijoje, kitaip nei Vokietijoje, nusikaltimai buvo slepiami „solidžiau“.
Net ir Švedijoje nepavyksta nuslėpti visų migrantų daromų nusikaltimų. Slėpimo mastas atskleistas 2017-ųjų vasarį, kai policijos tyrėjas Peteris Springaras socialiniame tinkle Facebook paskelbė, kad jo tiriamose bylose didžiąja dalimi figūruoja asmenys, kurių vardai yra ne švedų kilmės. Migrantai autoriaus tyrimuose sudaro neproporcingą įtariamųjų dalį. Ar todėl buvo stengiamasi nenurodyti nusikaltėlių kilmės?
Švedijoje vienas iš labiausiai aptarinėjamų nusikaltimų pobūdžių yra masiniai automobilių padegimai. Per pastaruosius 3-ejus metus padegta šimtai automobilių. Dažniausiai padegimai vykdomi vadinamosiose „no-go“ zonose, kuriose teisėsauga turi tik dalinę jurisdikciją arba jos neturi visai, nes atsisako vykti į tas zonas.
Stokholmo priemiestis Rinkeby yra vienas iš „no-go“ zonų pavyzdžių. Gausiai imigrantų apgyvendintas priemiestis yra dažna riaušių, per kurias vyksta gatvių mūšiai, mėtomi akmenys, naikinamas visuomeninis ir privatus turtas ar padeginėjami automobiliai, vieta. Iliustracija, kai Švedijos paštas atsisakė aptarnauti kai kurias šio priemiesčio vietas, yra labai iškalbinga. Pašto vadovybės manymu, rajonas yra nesaugi vieta darbuotojams.
Kelios savaitės prieš rinkimus įvykęs masinis automobilių padegimas Geteborgo mieste tapo vienu iš pavyzdžių, kurie pasitelkiami debatuose, kaip didėjančio nusikalstamumo problema. Per vieną naktį sudeginta virš 100 automobilių. Padegimai įvardinti kaip „organizuoti“. Policija taip pat pripažino, kad tai jaunimo gaujų darbas. Dėl padegimų sulaikyti du asmenys, 16-os ir 21-erių metų Geteborgo priemiesčio gyventojai. Trečiasis nusikaltėlis sulaikytas bandantis pabėgti į Turkiją.
Švedijoje šis nusikaltimas, kadangi įvyko likus nedaug laiko iki rinkimų, apipintas įvairiomis spekuliacijomis dėl jo prigimties. Pagrindinės opozicinės Moderatų (M) partijos narys, parlamentaras Hanifas Balis, kuris, verta paminėti, yra imigrantas, teigė, kad „pastaruoju metu įvykusios atakos neturi nieko bendro su artėjančiais rinkimais, nors yra labai daug teorijų, kuriomis bandoma teigti kitaip“.
Anot Riksdago nario: „keista, kad šios konspiracijos teorijos yra skleidžiamos ne bet ko, o kairiųjų liberalų“. Jo nuomone, kairieji liberalai yra fanatikai, kurie išsigalvoja konspiracijos teorijas tam, kad galėtų apkaltinti dešiniuosius, jog pastarieji, siekdami politinės naudos, patys yra atsakingi už šiuos nusikaltimus.
Referuodamas į socialdemokratų premjero teiginius, kad šios atakos buvo gerai suplanuotos ir koordinuotos, parlamentaras kritikavo dabartinę sistemą, jog bausmės už panašaus masto nusikaltimus yra neproporcingai mažos. Jo teigimu, potencialūs nusikaltėliai tiesiog juokiasi iš galimų bausmių – „nusikaltėliams teisme yra pliaukštelėjama per ranką ir jie paleidžiami“.
Parlamentaro išvada – „už nusikaltimus yra atsakingos daugiausia iš imigrantų sudarytos gaujos, stiprėjančios kelis metus, kurių pagrindinė veikla susijusi su narkotikų platinimu“.
Švedijos policijos komisaras 2017-aisiais pripažino, kad po 2015-ųjų masinės migracijos krizės Švedijoje nusikalstamumo, įskaitant ir seksualinius nusikaltimus, rodikliai išaugo. Ministras pirmininkas vis dėlto nepripažįsta, jog Švedija yra krizėje ir neigia šią rodiklių didėjimo sąsają su masine migracija.
Greitosios pagalbos vairuotojų profesinė sąjunga teigia, kad medikai negali būti saugūs tam tikrose Švedijos vietovėse be policijos palydos.
Švedijoje ilgas kairiųjų vyriausybės valdymas turi akivaizdžių padarinių. Šių metų liepos mėnesį internete sparčiai pradėjo plisti vaizdo įrašas, kuriame švedė studentė protestuoja prieš afgano deportaciją iš Švedijos. Atsisakiusi atsisėsti į jai paskirtą vietą lėktuve, studentė neleido lėktuvo pilotui pradėti skrydžio (skrydžio pradžia negalima, jeigu yra stovinčių keleivių).
Tokios protesto akcijos yra nepaaiškinamos jokia logika. Švedijos policijos duomenimis, deportuojamas afganas jau buvo atlikęs bausmę už nusikaltimus, padarytus jų šalyje. Taip pat jų teigimu, afgano prieglobsčio prašymas atmestas, tačiau tai nebuvo susiję su jo nusikaltimais.
Dėl šio „protesto“ afgano deportacija nukelta vėlesniam laikui. Tai tik įrodo, kad Švedijoje yra piliečių, kuriems nesvarbi jų šalies gerovė. Jų pagrindinis ir labai naivus noras yra išgelbėti viso pasaulio perėjūnus net ir tuo atveju, jei šie yra nusikaltėliai ar neatitinka ir taip jau labai lengvų prieglobsčiui gauti nustatytų reikalavimų.
Štai tokioje realybėje gyvena Švedija pastaruosius kelis kairiųjų valdymo metus. Politikai, kurie turėtų atstovauti savo rinkėjams, gyvena „alternatyvioje realybėje“, bandydami neigti problemas, kurios eiliniams švedams yra akivaizdžios ir su kuriomis jie susiduria kiekvieną dieną. Keista, kai po tokių poelgių kairieji politikai stebisi, kad Švedijoje atsiranda „dešinieji radikalai“, kurie nori pakeisti nusistovėjusią tvarką ir „sugriauti“ Švedijos demokratiją.
Paskutiniai įvykiai rodo, kad gaujų karai tik stiprės, kol nebus imtasi reikšmingų permainų ir ryžtingų sprendimų.
Situacija priešrinkiminėse apklausų lentelėse yra nevienareikšmė (1 pav.). Įvairių apklausas atliekančių įstaigų duomenys yra kardinaliai skirtingi. Partijų potencialūs rezultatai skiriasi daugiau nei paklaidos ribose. Švedijos Demokratų rezultatas paskutinę savaitę kinta 16,3–24,8 proc. ribose. Sentio bendrovės, atliekančios priešrinkimines apklausas, prognozuojamas rezultatas smarkiai išsiskiria iš kitų.
Nesiimu vertinti metodikos ar šališkumo, tačiau prieš praėjusius rinkimus situacija buvo identiška (2 pav.)
Daugumos apklausų bendrovių prognozės rodė 3–4 proc. mažesnį Švedijos Demokratų rezultatą (lyginant su galutiniais rinkimų rezultatais). Identišką situaciją matome ir šiuo metu, ir tik galutiniai rezultatai parodys, ar Švedijos Demokratų nuoseklus pasipriešinimas prieš švedų tautą veikiančioms jėgoms vėl sulauks padvigubėjusio švedų palaikymo rinkimuose.
Svarbu paminėti ir tai, kad pergalės atveju Švedijos Demokratų pirmininkas Jimmis Åkessonas siūlo organizuoti referendumą dėl Švedijos narystės Europos Sąjungoje.
Įdomus faktas, kad tuometinis Švedijos migracijos ministras, socialdemokratas Morganas Johanssonas yra pareiškęs, kad „šiandienos pabėgėliai gali būti rytojaus Zlatanai“ (referuojama į futbolo žvaigždę Zlataną Ibrahimovičių).
To ir palinkėkime Švedijai, kad masinės migracijos padariniai duotų tai, ko jie nori, o ne tai, ką dabar gauna – masinius padegimus, gaujų karus, masines riaušes, migrantų vykdomus seksualinius nusikaltimus.