Tad Vokietija išreiškė norą įsikišti į bylą kaip trečioji šalis (pagal TTT statuto 63 straipsnį) ir ryžtingai atmetė PAR kaltinimus, vadindama tai genocido konvencijos „politiniu instrumentalizavimu, neturinčiu faktinio pagrindo.“
Tai bemat iššaukė aštrią Namibijos prezidento Hage‘o Geingobo reakciją. Soc. tinkle X jis „išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl šokiruojančio Vokietijos sprendimo“ ir apkaltino ją negebant pasimokyti iš savo istorijos.
„Vokietija negali morališkai įsipareigoti laikytis JT genocido konvencijos, įskaitant kaltės atpirkimą už genocidą Namibijoje, kol remia Holokausto atitikmenį ir genocidą Gazoje.“ Atsako ilgai laukti neteko.
„Mes atmetame Holokausto bei veiksmų Gazoje istorinį lyginimą“, – pabrėžė Užsienio reikalų ministerijos atstovas Christianas Wagneris. Jam pritarė krikščionių demokratų partijos narė Anette Widmann-Mauz portalui „Deutsche Welle“ teigusi: „mūsų istorija įpareigoja prisiimti ypatingą atsakomybę, tad Vokietija privalo remti Izraelį.“
Visgi Namibijos prezidentas Vokietijai skaudžiai įgėlė, kaltindamas šią dėl pirmojo XX a. genocido vykdymo. Ir nors daugelį vokiečių politikų tai erzina, Bundestago narė Sevima Dagdelena mano priešingai. Ji nekaltina Namibijos dėl kritikos. „Tiesmukas Vokietijos vyriausybės įžeidimas, atmetant faktinį Pietų Afrikos skundą yra Vakarų neišmanymo ir neokolonializmo arogancijos pavyzdys“, – sakė ji DW.
Politikė, kuri ilgus metus agitavo Vokietiją pripažinti savo kolonijinius nusikaltimus, dabar sako, jog bylos pagrįstumą lemia TTT, o ne Vokietijos užsienio reikalų ministerija. Namibija visada reiškė solidarumą su palestiniečiais, nes turi panašią istoriją. „Jei yra priespauda, kolonizacija ar imperialistinės tendencijos, Namibijos vyriausybė linkusi tai viešinti“, – teigia Namibijos politikos analitikė Rakkelė Andreas.
1884 m. lapkričio 15 d. naujai sukurtos Vokietijos imperijos kancleris Ottas von Bismarckas Berlyne sušaukė tarptautinę konferenciją. Aplink pasagos formos stalą susėdo 13 Europos valstybių (išskyrus Šveicariją), JAV ir Osmanų imperijos atstovai. Fone kabojo didžiulis Afrikos žemėlapis, kuris ir buvo jų tikslas. To meto karikatūrose delegatai vaizduoti palinkę ties žemėlapiu ir apsiginklavę liniuotėmis braižantys kolonijų ribas, sunkiai įsivaizduodami, kas gyvena tose žemėse.
Bet tai mitas! Realybėje nebuvo nei grumtynių, nei žemėlapio braižymo. Tačiau konferencija padarė kai ką daug blogiau, ko pasekmės juntamos iki šiol. Joje nustatytos Afrikos užkariavimo ir padalijimo taisyklės, įteisinant Afrikos, kaip užsieniečių žaidimų aikštelės, idėją bei jos gamtinių išteklių nusavinimą. Amerikiečių žurnalistas Danielis De Leonas konferenciją apibudino kaip „unikalų politinės istorijos įvykį... Iš išorės diplomatišką, bet iš tiesų – ekonomišką“.
Taip bemaž visoje Afrikoje (iki 1902 m. 90 proc.) įsivyravo kolonializmas. Per kelis dešimtmečius Vokietijos imperija apraizgė dabartines Burundžio, Kamerūno, Namibijos, Ruandos, Tanzanijos ir Togo valstybes. Tačiau veiksmingos okupacijos principas teigė, jog įgyti teisę kolonijose valdžia gali tik dviem atvejais: kai fiziškai turi kolonijų ar vykdo efektyvią okupaciją (sudaro su vietos lyderiais sutartis, įkuria administraciją).
Tuo Vokietija suskubo naudotis, nes Afrikoje užsiėmė tik misionieriška veikla tarp hererų, nama, damarų ir sanų genčių. Lūžis įvyko 1883 m. gegužę, kai verslininkas Adolfas Lüderitzas iš nama genties vado Žozefo Frederikso II nusipirko pajūrio ruožą. Po trijų mėnesių vadas jam pardavė dar 140 km, tarp Oranjė upės ir Angra Pequenos įlankos. Taip vokietis įgijo teises į strategiškai svarbų natūralų uostą, o teritoriją pavadino Lüderitzlandu.
Visgi sutartis buvo apgaulinga, nes valda apėmė „20 geografinių mylių“ (1 vokiška mylia – 7,5 km), o tokio termino vadas nežinojo. Kitaip tariant, vokietis gavo trigubai didesnį plotą, nei sutarta. Vėliau čia įkurtas Vokietijos imperijos protektoratas (Vokietijos Pietvakarių Afrika).
Tai buvo vienintelė Vokietijos užjūrio teritorija, tinkama europiečiams gyventi, nors joje nuolat virė genčių rietenos. 1885 m. spalio 21 d. hererų vadas Maherero su kolonijų vadovu Heinrichu Ernstu Geringu (nacių lyderio Hermano Geringo tėvas) pasirašė apsaugos sutartį. O 1890 m. Heligolando-Zanzibaro sutartis (su britais) atvėrė Vokietijai prieigą prie Zambezės upės. Tad ši įgijo vis daugiau žemių, beveik nesikišdama į etninius konfliktus. Sparti ekspansija vertė gentis priešintis, todėl 1895 m. Berlynas atsiuntė Schutztruppe (liet. apsaugos pajėgos), turėjusią ginti Vokietijos interesus regione ir slopinti maištus prieš administraciją.
„Afrikietišką Vokietiją“ atvykėliai įsivaizdavo dominuojamą baltųjų, o vietinius suvarytus į rezervatus. Valdžia atvirai skatino konfiskuoti genčių žemes, gyvulius, žmones paversti vergais. Be to, vyravo rasinė įtampa. Juodaodžiai pravardžiuoti „babuinais“, o moterys laikytos sugulovėmis, kurias, pagal „Verkafferung“ praktiką, europiečiai galėjo seksualiai išnaudoti.
1912 m. mišrios santuokos Vokietijos kolonijose uždraustos norint apriboti „išsigimusių europiečių“ skaičių. Vienas misionierius rašė: „naujakuriai laikosi nuomonės, kad čiabuviai turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek naudingi baltiesiems. Šis jausmas skatino naujakurius smurtauti prieš hererus.“
Tai iliustruoja „Dietricho byla“ (1903), kai ūkininkas bandė išprievartauti, o nepavykus nušovė hererų vado marčią, bet teismas vyrą išteisino. Tada Herelande svarstyta „ar baltieji turi teisę šaudyti vietines moteris?“ Įsikišus valdytojui Teodorui Leutweinui, nuosprendis apskųstas ir šįkart Dietrichas pripažintas kaltu. Tai įpykdė naujakurius, kurie valdytoją apšaukė „rasės išdaviku“.
1900 m. 5 tūkst. naujakurių valdė 250 tūkst. vietinių.
Visgi hererų sukilimą iššaukė geležinkelio tiesimas ir nauja finansų reforma. Iki 1903 m. hererai jau buvo perleidę vokiečiams ketvirtadalį savo 130 000 kv. km teritorijos, tad išgirdę, jog naujoji Otavi geležinkelio linija, turėjusi eiti nuo pakrantės iki nausėdijų, padalins jų žemes, supyko. Ją užbaigus kolonijas užplūstų nauja europiečių banga. Maža to, planuota įkurti rezervatus.
1903 m. įteisinta nauja skolų išieškojimo politika. Hererai buvo įpratę skolintis iš kolonistų už dideles palūkanas. Ilgą laiką skolos neišieškotos, tad kolonijų vadovas sumanė jas anuliuoti. Bet trūkstant grynųjų, prekybininkai ėmė konfiskuoti hererų galvijus bei vertingus daiktus. Taip išaiškėjo, jog valdžia labiau rūpinasi skolintojais nei skolininkais.
Taigi vadovaujami Samuelio Maharero hererai sukilo. 1904 m. sausio 12 d. kariai įsiveržė į Okahandžą, vieną didžiausių Vokietijos gyvenviečių, ir išžudė 120 naujakurių. Toks akibrokštas vokiečių pajėgas šokiravo. Netrukus prie hererų prisijungė namai, kuriems vadovavo Hendrikas Witbooi. Sukilimas išplito regione, tačiau nepaisant pradinės sėkmės, netrukus sulaukė vokiečių atsako.
T. Leutweinui pavyko užspeisti hererų pajėgas Vaterbergo plynaukštėje ir pradėti derybas. Bet lėta pažanga Berlyną nuvylė, nes kaizeris sukilimą laikė asmeniniu įžeidimu. Tad gegužę kolonijų vadovu paskirtas generolas leitenantas Lotaras von Trotha, neseniai numalšinęs Kinijos boksininkų sukilimą. Jis iškart ėmėsi agresyvios taktikos. Per Vaterbergo mūšį nužudyta 3-5 tūkst. hererų kovotojų, o likę pasitraukė į Omahekę dykumą. Schutztruppei įsakyta persekioti bėglius. Tūkstančiai hererų buvo sušaudyti, mirė iš bado, troškulio ar gerdami vokiečių užnuodytą šulinių vandenį.
Šitokį žiaurumą L. von Trotha vadino „rasinės kovos pradžia“. Spalio 2 d. jis išleido įstatymą: „Vokietijos pasienyje sugauti ginkluoti ar beginkliai hererų vyrai bus nušauti. Moteris ir vaikus grąžinsiu į dykumą arba leisiu sušaudyt“. Po mėnesio Berlynas nutarimą atšaukė ir įsakė bėglius įkalinti koncentracijos stovyklose.
Namibijoje vokiečiai įsteigė penkias koncentracijos stovyklas, kur atvežtieji buvo skirstomi į dvi grupes – tinkami arba netinkami darbui. Jiems iš anksto išduodavo mirties liudijimus, nurodančius, jog asmuo „mirė dėl išsekimo“. Tai nestebino, maisto daviniai (sauja nevirtų ryžių) buvo maži, vyravo antisanitarinės sąlygos, sunkus darbas bei infekcinės ligos. Mirtingumas stovyklose siekė 45-74 proc. Šiurpiausia vieta buvo 1905 m. Ryklio saloje įkurta pirmoji Afrikos „Mirties stovykla“.
Vokiečių politologas Henningas Melberis vadina ją „Afrikos Aušvicu“, pagal kurios modelį naciai vėliau steigė panašias stovyklas Europoje. Dėl žvarbaus oro sala buvo netinkama žmonėms, įpratusiems prie sauso ir karšto klimato. Nepaisant to, kaliniai čia naudoti tiesiant Lüderitzo-Auso geležinkelį. Išgąstį kėlė pats salos pavadinimas, tad nemažai hererų prieš perkeliami nusižudydavo. Bet kas joje buvo tokio siaubingo?
Vyrus sušaudydavo arba šie mirdavo dėl išsekimo. Moterų lemtis buvo tragiškesnė. Jos prievartautos, verstos plikomis rankomis tempti vagonus ar nuogos pakartos ant medžių. Pasak Nama Tradicinių Lyderių Asociacijos (NTLA) patarėjos Simos Luipert, „stovyklų valdžia moteris išnuomodavo įmonėms ar naujakuriams, kurie mokėjo Vokietijos administracijai“. Tokį likimą patyrė S. Luipert prosenelė, kuri buvo „išnuomota“ naujakuriui, kentė fizinį bei seksualinį smurtą ir galiausiai pastojo. Pietų Afrikos leidinio „Cape Argus“ kalbintas stovyklos raitininkas Percivalis Griffithas sakė: „moterims beveik neduodavo valgyti, ir aš mačiau kaip jos renka kitų išmestas atliekas. Jei sučiupdavo – nuplakdavo“.
Bausmėms naudotas sjambokas (sunkus odinis botagas iš begemoto ar raganosio odos), kuriuo plakant, anot raitininko Johanno Noothouto, „ore sklandė nuo kūno atšokę mėsos gabaliukai“. P. Griffithas prisiminė: „Kartą mačiau moterį, ant nugaros nešusią vaiką, o ant galvos sunkų grūdų maišą... ji parkrito. Kapralas ją plakė sjamboku ilgiau nei 4 min. Tada ši atsikėlė ir nuėjo netarus nė žodžio, tik vaikas labai verkė“. Vieną pirmųjų stovyklą aplankiusių civilių Augustą Kuhlmanną vaizdai šokiravo: „moteris, kuri dėl ligos buvo tokia nusilpusi, jog nepajėgė stovėti, šliaužė maldaudama kitų kalinių vandens. Prižiūrėtojas į ją paleido penkis šūvius... naktį ji mirė“. Bet tai dar nebuvo baisiausia.
„Mirties saloje“ vokiečiai vykdė medicininius eksperimentus. Juos su žmonėmis atliko dr. Hugo Bofingeris. Atėjusius į medicinos punktą, skorbuto paveiktus hererus bakteriologas slapta užkrėsdavo tuberkulioze, raupais, šiltine ar suleisdavo arseno. Medžiagų poveikį organizmui H. Bofingeris tirdavo skrodimo metu. Negana to, mirusiųjų galvas nupjaudavo ir išsiųsdavo į Berlyno anatomijos institutą.
Prieš transportuojant, moterims liepta galvas (neretai giminių, draugų) išvirti bei nuskuti odą. Zoologas Leonhardas Schultzas teigė „gavęs kūno dalis iš šviežių vietinių lavonų“, kas, anot jo, „sveikintinas papildymas“. Surinkta daugiau nei 300 kaukolių, kurias tyrė medicinos ir antropologijos prof. Eugenas Fischeris (vėliau nacių partijos narys). Taigi hererai ir namai naudoti kaip žaliava eugenikos (pseudo-mokslas) tyrimams, siekiant įrodyti baltosios rasės viršenybę.
Anot H. Melberio, „tūkstančiai skeletų iki šiol saugomi Vokietijos muziejų bei ligoninių saugyklose“. Mokslui nenaudingus mirusius kalinius užkasdavo pakrantėje ar išmesdavo į jūrą rykliams. Iki 1908 m., kai „Mirties stovykla“ buvo uždaryta, nužudyta 80 proc. hererų ir 10 proc. namų (iš viso per kolonializmo laikotarpį – 100 tūkst.). Tad istorikai tai prilygina Holokaustui.
Neišliko nė vieno rašytinio kaizerio Vilhelmo II įsakymo dėl žudynių Afrikoje. Tai lėmė 1945 m. Berlyno bombardavimas, kai sąjungininkų aviacija sunaikino pastatą, kur saugoti Prūsijos dokumentai. Visgi išlikę fragmentai rodo, jog L. von Trotha reguliariai siuntė ataskaitas į Berlyną.
Tad istorikas Jeremy-Sarkin Hughes mano, jog kaizeris galėjo jam duoti žodinius įsakymus. Hipotezė grįsta tuo, kad 1905 m. lapkričio 2 d. generolas apdovanotas „Pour le Mérite“ (liet. už nuopelnus) Afrikoje, o ne nuteistas.
Be to, genocido istorikas Tonis Barta konstatavo, jog hererų žudynės įkvėpė Adolfą Hitlerį naikinant žydus bei romus. Pasak Ugandos antropologo Mahmoodo Mamdani, hererų genocido ir Holokausto sąsajos neapsiriboja naikinimo politika ir koncentracijos stovyklų steigimu, bet turi ideologinį pamatą.
Tai liudija L. von Trothos frazė: „aš naikinu Afrikos gentis kraujo upeliais... Tik po šio apsivalymo gali atsirasti kažkas naujo“. Tad akademikas įžvelgia generolo bei nacių tikslų panašumą, remiantis socialdarvinistine „valymo“ sąvoka po ko „atsiras kažkas naujo“. Deja, Vokietijos imperijos elgesys Afrikoje vis dar skendi nacizmo šešėlyje.
1908 m. Namibijoje aptikus deimantų, kolonija virto ekonominiu taikiniu. Greitai vokiečiai sukūrė pasaulinę deimantų kultūrą, kuri gyvuoja ir šiandien, nes užgimė mada prisipažįstant meilei dovanoti žiedą su šiuo brangakmeniu. Prekybos įkarštyje Vokietijos imperija kontroliavo 30 proc. pasaulio deimantų rinkos.
Kilus Didžiajam karui frontas atsirito į Afriką, kur vokiečiai susigrūmė su britais. 1915 m. Schutztruppei pralaimėjus, pietvakarių Afrika atsidūrė Britų imperijos sudėtyje. Bet net pakeitę šeimininkus, hererai liko rezervatuose, o teritorija valdyta pagal Pietų Afrikoje galiojusią rasinės segregacijos sistemą. Nepriklausomybę Namibija iškovojo 1990 m. kovo 21 d.
1985 m. JT Whitakerio ataskaitoje hererų ir nama žudynės įvardintos pirmuoju genocido atveju XX a. 2011-2018 m. Charité medicinos istorijos muziejus ir Freiburgo universitetas grąžino dalį saugyklose laikytų kaukolių, pilnų skeletų bei kaulų ir odos fragmentų.
Nors tai tik maža dalis šiose įstaigose saugomų afrikiečių palaikų. „Juodųjų žmonių Vokietijoje Iniciatyvos“ įkūrėja Jeannine Kantara 2022 m. teigė: „žmonių, kurie buvo nužudyti ir pagrobti Vokietijos kolonijiniu laikotarpiu repatriacija nepanaikina įvykdytų nusikaltimų“. 2021 m. gegužės 28 d. Vokietija oficialiai pripažino vykdžiusi genocidą Namibijoje ir pažadėjo per 30 metų sumokėti 1,1 mlrd. eurų kompensaciją (infrastruktūrai, sveikatos priežiūrai, mokymo programoms).
Tačiau aukų palikuonys atsiprašymu nesidžiaugia. Hamburgo universiteto prof. Jürgenas Zimmereris įsitikinęs, jog daugybė žmonių jaučiasi atskirti. „Tai problema, jei siekiama susitaikymo, – sakė jis. – Bet kaip susitaikyti su aukomis, jei šios išstumtos iš proceso?“ Tad gentys trokšta trišalio, bet ne dvišalio susitarimo.
Be to, pinigus nori gauti pačios, o ne per institucijas. Antai, Berlyno reparacijos Izraeliui sudaro 80 mlrd. eurų, įskaitant 29 mlrd. eurų tiesiogiai išmokėtų Holokausto aukoms ir jų artimiesiems. Tačiau pritaikyti šį planą hererams Berlynas vengia.
„Norint, kad mus pastebėtų, – sako S. Luipert, – Vokietija privalo sėstis drauge su mumis už bendro stalo. Būsime lyg veidrodis, į kurį Berlynas bijo pažvelgti, nes išvys savo poelgius. Kolektyvinė vokiečių psichika tam nėra pasirengusi“.
Tai matyti ir deklaracijos tekste, kur nėra žodžio „reparacijos“, o skirtos lėšos vadinamos „dotacija“. Formuluotė rodo, kad „Vokietija kompensaciją skiria savo noru, o ne atlygina žalą“, – sakė advokatė Karina Theurer.
Bet kodėl reparacijų bijoma? Anot H. Melberio, „karo metais vokiečiai vykdė nusikaltimus visoje Europoje, tad jei sumokėtų Namibijai reparacijas, tai virstų teisiniu precedentu kitoms šalims reikalauti to paties“. O kur dar konfiskuotų hererų žemių grąžinimas. Šiandien Namibijos vokiečiai sudaro 2 proc. šalies gyventojų, bet valdo 70 proc. žemės. Jie ne tik nenori jos grąžinti gentims, bet neigia net patį genocido faktą.
Namibijoje apstu kolonializmo ženklų. „Mažojoje Vokietijoje“ ,kaip vadinamas Svakopmundo kurortas, stovi vokiško stiliaus namai, kolonializmo „didvyriams“ skirti paminklai bei šviečia vokiškos iškabos. Nemažai gatvių išlaikę senus pavadinimus, pvz., Vilhelmo II, O. von Bismarcko.
„Taip vokiečių bendruomenė stengiasi išsaugoti savo paveldą“, – sako Norbertas Sadlowskis, kurio užeigos kieme riogso sostinę Vindhuką puošusi (iki 2013 m.) idealizuota Schutztruppės skulptūros kopija. Tuo tarpu buvusių „Mirties stovyklų“ vietos bei dykumoje išsimėtę hererų kapai dėl Namibijos vyriausybės abejingumo ir korupcijos pagarbos sulaukia mažai. Tad „užmiršto genocido“ atminimu tenka rūpintis savanoriams.
