Jei tikras karas neprasidėjo, tai informacinis karas vyksta jau kurį laiką. Aukščiausiai JAV pareigūnai jau kurį laiką viešoje erdvėje kalba apie Kremliaus grobikiškus kėslus Ukrainos atžvilgiu.
Kalbėjimo tikslas – parodyti Maskvai, kad Vakarai įdėmiai stebi situaciją. Mato tai, ko Rusijos karinės pajėgos galbūt ir nenorėtų rodyti, o tai veikia kaip tam tikra militaristinės agresijos stabdymo strategija.
Pastaruoju metu tarptautinėje rinkoje naftos kaina yra per 90 dolerių už barelį. Tuo tarpu rusiško rublio vertė JAV dolerio ar euro atžvilgiu pastarąjį mėnesį yra nematytose žemumose. Taikos metu tai būtų visiška anomalija. Kaip gali būti, kai naftos, vieno iš pagrindinių Rusijos pinigų šaltinių, kainos tarptautinėje rinkoje yra aukštos, o rublio vertė krenta?
Taip yra dėl JAV ir likusio Vakarų pasaulio aiškaus informacinio signalo, kad karo prieš Ukrainą atveju, Kremliui nepavyks išvengti rimtų finansinių nuostolių. Vakarai apskritai, o JAV konkrečiai informaciniame lauke įgavo labai stiprią poziciją. Jei Rusijai norint aplinkinius gąsdinti karu reikia permetinėti karinius dalinius palei Rusijos – Ukrainos sieną, užsiiminėti parodomąja Donetsko ir Luhansko gyventojų evakuacija į Rostovo sritį, o visa tai reikalauja pastangų ir finansinių resursų, tai Vakarams to daryti nereikia.
Užtenka informacinėje erdvėje kalbėti apie karo atveju būsimas ekonomines sankcijas Kremliui ir tai jau dabar turi realų neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai. Susidaro asimetrinė situacija. Rusijai norint žvanginti ginklais tenka brangiai mokėti. Vakarams, be didesnės finansinės žalos sau, užtenka pakalbėti apie sankcijas, ir tai turi apčiuopiamą efektą.
Kita vertus, vaizdai su prie sienos sutelkta Rusijos karine technika, Nuolatinis kalbėjimas apie neišvengiamą invaziją neigiamai veikia Ukrainos ekonomiką. Čia jau informacinio karo ginklai baudžia Kijevą.
Sunku plėtoti šalies ekonominį gyvenimą, pritraukti užsienio investicijas, kai globalioje informacinėje erdvėje nuolatos „užperkamos mišios už Ukrainos nepriklausomybę“. Neveltui aukščiausi Ukrainos politikai kartas nuo karto pareiškia, kad būtų gerai, jog informacinėje erdvėje karinio puolimo tematika būtų prislopinta. Vien idėja ir informacija apie galimą karą skaudžiai baudžia ir taip ne pačią stipriausią Ukrainos ekonomiką.
Maskva įvaldžiusi informacinio karo naudojimo technikas. Kremliui nėra problemų pradžioje viešai teigti vienus dalykus, o po kiek laiko kalbėti visiškai priešingai. 2014 metais vykdant Krymo okupaciją, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas viešai aiškino, kad „žalieji žmogeliukai“ yra savo iniciatyva susiformavę vietiniai savigynos būriai, kurie nieko bendro neturi su reguliaria Rusijos armija.
Be to, V. Putino teigimu, ekipuotę, kurią naudojo „žali žmogeliukai“, galima įsigyti bet kurioje karinėje parduotuvėje. Tik praėjus dviems metams po įvykių, V. Putinas pripažino, kad tai buvo Rusijos specialiųjų pajėgų kariai. Medaliais taip pat apdovanoti Rusijos žurnalistai, kurie pasitarnavo informaciniam karui, t. y. viešai skleidė melą.
Kai į informacinį karą aktyviai įsitraukia aukščiausi šalies vadovai, ta pusė įgauna pranašumą. Siekdama pateisinti savo karines intervencijas, rasti taip vadinamą casus belli, Maskva dažnai ima pasakoti apie rusakalbių gyventojų genocidą.
Jei tai daro aukščiausias šalies vadovas, tarptautinė žiniasklaida pasiduoda provokacijai ir, nors su skepticizmu, bet ima perpasakoti šias iš piršto laužtas istorijas. Išeina, kad dėmesys nuo realios agresijos nukreipiamas į neegzistuojančio dalyko aiškinimąsi.
2008 metais Rusija pradėjo karą prieš Sakartvelą. Viešojoje erdvėje pasakota apie kartvelų vykdomą osetinų ir abchazų masinį žudymą. Kalbėta apie tūkstančius nužudytų civilių. Po karo tūkstančiai virto dešimtimis. Maskva pripažino, kad jokio genocido nebuvo. Istorija apie genocidą pakartota 2014 metais pateisinat karinį įsikišimą į Ukrainą. Panašiai kalbėta ir 2016 metais Rusijai nusiunčiant karinį kontingentą į Siriją.
Informacinis karas – informaciniu karu, bet realaus karinio konflikto griaunamoji galia ir sukeliamos pasekmės yra nepalyginamai didesnės.
Dažnai viešojoje erdvėje, vertinant valstybių karinį pajėgumą, daroma loginė klaida. Galvojama, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis – pasėkminis ryšys tarp valstybės ekonominės gerovės ir karinio potencialo. Taip nėra.
Šiandien Lietuvos ir Lenkijos gyventojai pagal bendrą vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, lenkia eilinį rusą. Tačiau pagal karinės ugnies galią Rusija gerokai lenkia ir Lietuvą, ir Lenkiją ar daugelį kitų pasaulio šalių.
Taip pat nėra tiesiogiai proporcingo ryšio tarp valstybės bendro vidaus produkto ir karinio potencialo. Anot Pasaulio banko, Vokietija pagal nominalų bendrą vidaus produktą gerokai lenkia Rusiją. Vokietija yra ketvirta pagal dydį pasaulio ekonomika, Rusija – vienuolikta. Tačiau pagal karinę galią Maskva deda Berlyną į pavėsį.
Turime suprasti ir tai, kad Rusijos polinkis tarptautinėje politikoje griebtis karinės galios panaudojimo kyla iš dviejų šaltinių. Pirmiausia, Rusija turi milžiniškas kariniuose konfliktuose užgrūdintas pajėgas.
Antra, Kremlius nebijo panaudoti šios kariuomenės. Rusija per pastaruosius metus realiuose koviniuose veiksmuose įgijo karo vedimo patirties. Kare išbandyta nauja ir modernizuota ginkluotė, karinė technika, logistinio aprūpinimo grandinės ir vadovavimo metodikos.
Rusija nedvejodama gali nusiųsti savo karius į eilinį karą. Vakarų demokratijos, atsakingos už savo piliečių išsiuntimą į karą, tokios galimybės neturi. Rinkimų prasme, kai į karinį konfliktą turi būti siunčiami šauktiniai, demokratijose yra vengtinas rezultatas.
Jei kariuomenė, kaip JAV, formuojama profesinės karo tarnybos pagrindu, tuomet karas taip pat nėra pageidautinas dalykas, nes kariams reikia mokėti didelius atlyginimus už riziką. Kariui žuvus, tenka mokėti milžiniškas kompensacijas jo šeimai.
Rusijoje tokių saugiklių nėra. V. Putinui nereikia atsiskaitinėti prieš rinkėjus. Profesinės karo tarnybos kariams mokėti galima gerokai mažiau. Kompensacijos žuvusių artimiesiems – juokingos. Taip Rusija, nebijodama veltis į karą, turi milžinišką pranašumą prieš kovoti viengenčius Vakarus.
Agresyvią Rusijos politiką skatina ir tai, kad Vakarų Europa yra labai priklausoma nuo Rusijos energetinių resursų. Teoriškai Rusija priklausoma nuo Vakarų technologijų. Tačiau ši priklausomybė nėra tokia akivaizdi ir didelė. Rusija visuomet turi galimybę palaukti, technologijas įsigyti vėliau ar įsigyti iš kitur. Vakarų Europa tokios prabangos neturi. Priklausomybė tarp pardavėjo ir pirkėjo yra, tačiau ji nevienodo lygmens.
Vėl stebimas asimetrinis galios vaizdas. Vakarai – stipriai priklausomi nuo Rusijos energetinių resursų. Žiema neišvengiamai ateis, šildytis, gaminti elektros energiją reikės, jei neturi alternatyvių energetinių resursų, palaukti negali. Teks pirkti iš Maskvos. Tad dabartinis energetinis išsidėstymas yra palankus Kremliui.
Maskva gali veltis į karinę avantiūrą Ukrainoje ir nesibijoti, kad Europos šalys tuoj pat nustos pirkti energetinius resursus iš Rusijos. Apskritai pastaruoju metu Rusija nevengė naudoti karinės galios tarptautiniuose klausimuose. Blogiausia tai, kad visur. kur Rusija griebėsi karinės jėgos, ji „iš balos lipo sausa“.
Taip, buvo priimta keletas Kremliaus elgesį smerkiančių rezoliucijų, pritaikyta pora taškinių sankcijų, bet tai ir viskas. Iš esmės Maskva, naudodama kariuomenę, pasiekdavo savo politinių tikslų. Rusija ir toliau taip elgsis, kol karine prasme mūšio lauke negaus į dantis ir bus priversta apsiraminti.
Kai žinai, kad pradėjęs karą iš jo išeisi nugalėtoju, sunku rasti argumentų, kodėl karo nereikėtų pradėti. Tik tuomet, kai karo baigtis nėra aiški, kai vietoj lengvos pergalės gausi nepertraukiamą cinkuotų karstų srautą į namus, tik tada esi priverstas planuojamo karo tikslingumą persvarstyti.
Ar karas Ukrainoje bus, ar ne – atsakyti gali tik V. Putinas. Net jei dabar karo ir nebus, turime suprasti, kad ir Ukrainai, Lietuvai ir likusiai Europai teks mokytis gyventi nuolatinio karo pavojaus akivaizdoje. Rusija greitu metu neapsiramins.
