Problema ta, kad taip galvoja daugelis. Žmonės ima leisti santaupas, o kainos neišvengiamai ima kopti į viršų. Tai, kas vakar buvo brangu, šiandien tampa labai brangu. Pinigų taupymas tampa ne pačiu racionaliausiu sprendimu. Kita vertus, kainos tokios, jog nelabai kažką vertingo ir reikalingo nupirksi.
Ką daryti: pirkti dabar nelaukiant, kol kainos dar pakils, ar apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, jog po metų kainų pasiutpolkė baigsis ir viskas sugrįš į kontroliuojamo normalumo ribas?
Panašią problemą šiuo metu sprendžia ir Lietuva. Klausimas, ar ir kiek investuoti į visuotino šaukimo įgyvendinimą.
Paskaičiuota, kad jei į kariuomenę būtų šaukiami tik vaikinai, pradinės investicijos į infrastruktūrą, ginkluotės, karinės įrangos ir technikos įsigijimą turėtų siekti ne mažiau kaip 415 mln. eurų. Pabrėžtinas žodis pradinės. Realiai skaičius bus didesnis.
Jei visuotinis šaukimas vyktų pagal Izraelio ar Suomijos modelį ir šaukiami būtų tiek vaikinai, tiek merginos, pradinės investicijos išaugtų iki 1,5 mlrd. eurų.
Atmetus diskusijas dėl visuotino šaukimo įgyvendinimo socialinio teisingumo, visų lygybės prieš įstatymą laikymosi principo ir tik susikoncentravus į valstybės gynybos užtikrinimą, reikia pripažinti, kad poreikių daugiau nei pinigų.
Turime parengti apie 100 tūkst. į kovinius vienetus organizuota rezervą. Dabar turime apie 24 tūkt. Padrikų rezervistų.
Nepaisant to, kad partijos šiuo metu artėja link susitarimo šalies gynybai skirti 3 proc. nuo BVP, net ir tokio dydžio pinigų gali nepakakti. Lietuva siekia, kad šalyje būtų dislokuotos priešakinė NATO brigada. O tam reikia nuo nulio įrengti ištisą karinį miestelį.
Be to, atgrasymui ir gynybai svarbu stiprinti ir dabartinį Lietuvos kariuomenės branduolio parengimą. O visam tam reikia pinigų.
Diskusijos dėl visuotinio šaukimo atgijo po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Realiai šalies gynybos prioritetus taip pat labai rimtai lems karo eiga Ukrainoje.
Priklausomai nuo rezultatų mūšio lauke, bus priimami sprendimai dėl Lietuvos gynybos. Vienokie jie bus, jei absoliučią pergalę pasiektų ukrainiečiai, kitokie, jei rusai. Jei laimėtų ukrainiečiai, o Rusijoje įvyktų Vladimiro Putino ir jo parankinių režimo krachas, galimas daiktas, visuotinio šaukimo būtinybė atkristų.
Kitas dalykas, jei Mordoro orda sugebėtų pasiekti pergalę. Tuomet siekis didinti aktyvų kariuomenės rezervą nuo dabartinių 24 tūkst. iki 50 tūkst., būtų vienas iš prioritetinių.
Žinoma, gali būti, kad Kremliaus orda Ukrainoje nusilauš dantis ir agresyvūs planai kaimyninių šalių atžvilgiu negalės būti įgyvendinti. Tokiu atveju Lietuva laimės laiko.
Net ir V. Putino pasitraukimas iš šio pasaulio, bet liekant putinizmo ideologijai Rusijoje, kelia rimtas egzistencines grėsmes Lietuvai. Maskva gali norėti revanšuotis ir ateityje pabandyti padaryti tai, ko nepavyko 2022 metais.
Problema, kad net geriausios pasaulio žvalgybos negali paakyti, kiek karas truks ir kaip jis pasibaigs. Jei šiandien politiškai būtų nutarta įvesti visuotinį šaukimą, tai galėtų prasidėti nuo 2026 – 2027 metų.
Atsiranda, kaip tos kavos reklamoje, dvi problemos viename. Politikai turi priimti sprendimą esant neužtikrintumui. Ką verta daryti, kiek, kur investuoti?
Viena vertus, laiku neinvestavus, nesukūrus visuotinio šaukimo sistemos, neparengus į kovinius vienetus sujungto rezervo, žiūrėk, ateityje susidursi su rimta valstybės apginamumo problema. Kita vertus, saugumo situacija 2027 metais gali kardinaliai pasikeisti, tad pinigai bus išleisti neefektyviai.
Kaip ir žmogus, kuris galvoja, kad kaip gaila, jog anksčiau, kol kainos nebuvo pakilusios, jis kažko neįsigijo, taip ir valstybė atsiduria situacijoje, kai norisi pasakyti – kodėl visuotinio šaukimo klausimo neišsprendėme anksčiau. Jau būtų pastatytos kareivinės, nupirkta karinė amunicija. Rezervas būtų parengtas veikti kovinių vienetų pagrindu.
Vienu metu nereikėtų spręsti saugumo ir finansų efektyvaus panaudojimo klausimo.
Dabar gynybos stiprinimo aspektu valstybė atsidūrusi situacijoje, kurioje kartais atsiduria nelabai stropūs studentai. Sesija artėja, laiko visko išmokti nebėra, tad vienas iš racionalių egzamino išlaikymo variantų – mokytiss tik tam tikrus klausimus, tikintis, kad būtent jų paklaus.
Įgyvendinant visuotinį šaukimą neišvengimai iškils ir dar viena rimta problema. Tai visuomenės nuostatų ir įpročių keitimo klausimas.
Lietuvos valstybė santykinai neblogai gali spręsti nesudėtingus techninius klausimus. Nutiesti kelią, adaptuoti ES direktyvą ir panašiai. Rimtos problemos prasideda, kai reikia spręsti visuomenės nuostatų ir elgesio keitimo klausimą.
Tarkim, saugaus eismo keliuose ir vakcinavimo nuo kovido klausimas. Abiem atvejais valstybė bandė komunikuoti žmonėms tam tikro elgesio teisingumą. Deja, komunikacija neveikė.
Abiem atvejais teko imtis rimtų admistracinių suvaržymo priemonių. Kelių eismo saugume – didinti baudas. Skatinat vakcinaciją, įvesti galimybių pasą ir riboti nepasiskiepijusių asmenų judėjimą.
Šie drakoniški veiksmai davė rezultatą, bet pjovė politikų populiarumą eilinių žmonių akyse.
Šauktinių skaičiaus padidinimas būtų reikšmingas žingsnis siekiant plėsti parengtąjį rezervą. Be to, tai būtų socialiai teisingas žingsnis.
Kita vertus, tai nėra paprastas uždavinys. Anot Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio, šiuo metu kariuomenė susiduria su iššūkiais dėl šauktinių motyvacijos.
Nereikia savęs apgaudinėti ir tikėtis, jog visi jaunuoliai veržiasi į kariuomenę. Dalis ieško priežasčių ir galimybių išvengti karinės tarnybos.
Kol į kariuomenę buvo šaukiamas santykinai nedidelis skaičius jaunuolių, tol ši problema nebuvo didelė ir labai aktuali. Įvedus visuotinį vaikinų ir merginų šaukimą, klausimas taptų vos ne esminis.
Kai dešrą už ją nesumokėjus iš parduotuvės neša du ar trys asmenys, tuomet tai šių asmenų problema. Bet kai tai daro 30 ar 40 proc. visų pirkėjų, klausimas tampa politiniu. Lygiai taip pat ir visuotinio šaukimo atveju: jei jaunuoliai, jų artimieji nenorės tarnauti, tai bus sunkiai sprendžiamas klausimas.
Galima pasakyti, kad tai yra visų Lietuvos gyventojų pareiga. Vengiančius jaunuolius teisti, bausti ir sodinti, bet tuomet tai išprovokuos didžiulį visuomenės susipriešinimo efektą. Pasitikėjimas kariuomene, kuris šiandien yra aukštas, kris. Politikai, kurie priiminės sprendimus, praras politinį kapitalą.
Kita vertus, politikai ir yra renkami tam, kad priiminėtų sunkius, bet valstybei būtinus sprendimus. Visuotinio šaukimo klausimas gali tapti ir šalies saugumo, apginamumo ir valstybingumo išlikimo klausimu. Tad perfrazuojat Šekspyrą: „būti ar nebūti visuotiniam šaukimui, štai kur klausimas“.
