Įsipareigojimas NATO krašto apsaugai skirti bent 2 proc. šalies BVP – pamirštas. Ilgą laiką savo krašto gynybai finansuoti Lietuva sąmoningai skyrė vos apie 1 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).
Pasikeitus geopolitinei padėčiai regione, ignoravimą ir nesirūpinimą pakeitė masinis palaikymas. 2014 metais Rusijai okupavus ir aneksavus Krymo pusiasalį ir Kremliaus remiamiems separatistams įžiebus ginkluotą konfliktą rytų Ukrainoje, Lietuvoje kaip reikiant susirūpinta šalies gynyba.
Prisiminti NATO 2 proc. nuo BVP finansavimo įsipareigojimai. Skubiai grąžintas jaunuolių privalomas šaukimas į kariuomenę. Atlikti sunkiosios karinės technikos įsigijimai.
Vėliau – vėl nusiraminimas ir apsnūdimas, kuris baigėsi 2022 metų vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą. Vėl skubiai padidintas finansavimas krašto apsaugai. Apskritai, per pastaruosius dešimt metų krašto apsaugos finansavimas padidėjo daugiau kaip penkis kartus – nuo 255 milijonų eurų 2012-aisiais iki 1,323 milijardo eurų – 2022-aisiais.
Daugelis žmonių užsirašė į savanorių ar šaulių pajėgas, palaikomos kitos krašto gynybą stiprinančios iniciatyvos.
Kuriant ir vystant kariuomenę labai svarbus nuoseklus darbas. Neįmanoma kokybiškai parengti kariuomenės pripuolamuoju metodu. Šiandien Lietuvos gynyba tuo pat metu susiduria su rimtais iššūkiais.
Pirmas iššūkis – ginkluotojų pajėgų dydis. Gali turėti geriausius pasaulyje specialiųjų pajėgų karius, bet jei jų kiekis bus kaip Vatikano šveicarų gvardiečių, tuomet tai situacijos negelbės. Karių, nors ir labai gerai parengtų, skaičius per mažas, valstybės apginamumas – per menkas.
Formaliai Lietuvoje naudojama privalomoji jaunuolių karinė tarnyba. Realiai ji veikia specifiškai, nes į kariuomenę pašaukiama tik nedidelė dalis jaunuolių.
2018–2020 metais vos 4 proc. visų šauktinių į kariuomenę pateko priverstinai. Likę 96 proc. būdavo savanoriai arba asmenys, išreiškę norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka. Šiandien į kariuomenę šaukiama po kiek daugiau nei 3,8 tūkst. 18–23 metų vaikinų.
Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, jei kasmet po mokyklos baigimo būtų šaukiami visi 18–19 metų vaikinai, tai šauktinių skaičius padidėtų iki 6100 jaunuolių. Jei į privalomąją karo tarnybą kartu su vaikinais būtų šaukiamos ir 18–19 metų merginos, kariuomenė išaugtų iki 11 900 šauktinių per metus.
Visuotinis šaukimas galėtų veikti kaip svarbi atgrasymo priemonė. Padėtų stiprinti visuomenės ir kariuomenės ryšį, ugdyti jaunuolių pilietiškumą ir patriotizmą.
Deja, kariuomenė šiandien nepasirengusi įgyvendinti visuotinio privalomojo šaukimo. Pagrindinė problema – turime per mažai pajėgumų, kad įmanoma būtų į karinę tarnybą pašaukti absoliučią daugumą jaunuolių. Nėra kareivinių, kuriose būtų galima apgyvendinti šauktinius. Pašaukus visus – kariams trūktų ekipuotės komplektų, ginklų.
Pradinės investicijos vien visuotinio vaikinų šaukimo atveju kainuotų ne mažiau kaip 415 mln. eurų, jei būtų šaukiamos ir merginos – 1,5 mlrd. eurų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto modelio, valstybei kasmet reikėtų skirti dar papildomai 80–220 mln. eurų visuotinio šaukimo sistemos palaikymui.
Vasarą Krašto apsaugos ministerija paskelbė, kad Lietuvoje pradedamos trijų naujų karinių miestelių statybos. Jie bus statomi Šilalės rajone, Vilniaus rajone ir Šiauliuose. Miestelių statybas planuojama užbaigti 2023 metų pabaigoje–2024 metų pradžioje.
Pagal užimamą plotą visi trys kariniai miesteliai nemaži. Numatomas Pajūrio karinio miestelio plotas – 9,47 ha, Rokantiškių – 17,7 ha, Šiaulių – 7,8 ha. Bėda ta, kad plotas didelis, bet karių sutalpinimas – mažas. Visuose trijuose naujuose miesteliuose galės dirbti ir tarnauti iki 2,5 tūkst. karių.
Vadinasi, artimiausiu metu šauktiniu pagrindu kuriama kariuomenė galės padidėti labai nežymiai. Tinkamos karinės infrastuktūros trūkumas Lietuvoje kiša koją dar vienam svarbiam atgrasymo projektui – vokiečių greitojo reagavimo brigados įsikūrimui Lietuvoje.
Nors viešai skelbta, kad Lietuvoje su visa sunkiąją ginkluote bus dislokuoti 5 tūkst. Bundesvero karių, to padaryti neįmanoma. Lietuva nepasirengusi priimti tokio skaičiaus karių. Nėra, kur jų apgyvendinti, kur dislokuoti jų atsivežtą techniką. Nėra net tinkamo dydžio karinio poligono, kur tokio dydžio kovinis dalinys galėtų praktikuotis.
Reikia atvirai pasakyti, kad greitu laiku reikiamos infrastruktūros neatsiras. Žinoma, galima visus pinigus ir pastangas mesti į papildomų karinių miestelių statybą ir karinės infrastuktūros rengimą.
Tokiu atveju nukentėtų kitas ne mažiau svarbus šalies gynybos veiksnys – Lietuvos kariuomenės ugnies galios didinimas. Kariuomenei reikia ginklų, suteikiančių didesnę ugnies galią, sudarančių galimybę šaudyti iš toliau ir taikliau.
Gera žinia šalį pasiekė spalį, kai pranešta, kad iš JAV bus įsigytos aštuonios raketinės artilerijos paleidimo sistemos M142 HIMARS. Ginklai Lietuvai turėtų būti pristatyti 2025–2026 metais.
Aštuonios raketinės artilerijos paleidimo sistemos HIMARS Lietuvai kainuos 495 mln. JAV dolerių, o tai bene pusę milijardo eurų. Čia kyla dar viena labai rimta, bet viešojoje erdvėje dažnai apeinama tema – požiūris į karinius įsigijimus liguistai neoliberalus.
Įsivaizduojama, kad jei kažko reikia Lietuvos kariuomenei, tai tą daiktą galima lengvai įsigyti tarptautinėje rinkoje. Nesuvokiama, kad sutarties pasirašymas, pinigų įsigijimui numatymas – tai dar ne viskas. Gali atsitikti tokia situacija, kai pirkimas tarsi atliktas, bet pačios artilerinės sistemos iki galo nėra pasiekusios Lietuvos.
Be to, karo atveju papildomos karinės amunicijos, šaudmenų pristatymas į Lietuvą taptų daugiau nei problematiškas. Lietuva su Lenkija turi 104 kilometrų ilgio valstybinę sieną. Šis ruožas dar vadinamas Suvalkų koridoriumi.
Tai geopolitiškai svarbi teritorija, kuri skiria Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį ir Baltarusiją. Suvalkų koridorius sausuma jungia ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, ir Estiją su NATO pajėgomis Europoje.
Užėmus šį koridorių Baltijos šalys būtų atskirtos nuo likusių NATO pajėgų. Karinio konflikto metu būtent per šį sausumos koridorių teoriškai turėtų būti tiekiama pagalba užpultai Lietuvai.
Pripažinkime – koridorius labai siauras ir lengvai pasiekiamas priešo salvinei artilerijai. Šaudmenų, papildomų dalių, amunicijos atgabenimas taptų sudėtingas.
Karinis importas taip pat turi savų geopolitinių niuansų. Pasirašyta sutartis, sumokėtas avansas gali nieko nereikšti, jei šalyje, iš kurios importuojami ginklai, pasikeis politinės nuotaikos.
Savo kailiu geriausiai tai patyrė Izraelis. Kažkada šios šalies pagrindinis kovinis tankas buvo britų gamybos tankas „Chieftain“. Pasirašytos sutartys. Numatytas bendradarbiavimas dėl techninio aptarnavimo.
1967 metais įvyko vadinamasis Šešių dienų karas, kurį triuškinamai laimėjo Izraelis. „Chieftain“ tankai kare suvaidino labai svarbų vaidmenį. Po karo Izraelis norėjo atnaujinti pažeistus tankus. Įsigyti papildomų atsarginių dalių. Bet Londonas pakeitė nuomonę.
Britų politikai norėjo gauti arabų šeichų prielankumą. Pigiau įsigyti naftos, tad nutraukė karinį bendradarbiavimą su Tel Avivu.
Izraelio gynybos ekspertai suvokė, kad absoliuti karinės ginkluotės tiekimo priklausomybė nuo importo – per didelė rizika šalies nacionaliniam saugumui. Nors šalis ir neturėjo sunkiosios metalurgijos pramonės, neturėjo patirties, bet buvo priimtas sprendimas šalyje kurti ir gaminti savus tankus.
Taip pradžioje gimė Izraelio tankai „Sabra“. Vėliau sukurtas ir sunkiai pamušamas tankas „Merkava“.
Šalies gynybos politikoje Lietuvai taip pat laikas žengti naują, kokybišką žingsnį. Niekas nesiūlo Lietuvoje pradėti gaminti sunkiojo tanko, kodiniu pavadinimu – „Meška“, bet norint turėti tvarią gynybą, būtina vystyti savo karinės pramonės pajėgumus.
Pats laikas pagalvoti apie artilerijos sviedinių ir kitos ginkluotės gamybą šalyje. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, Rusija apšaudo šalį dronais kamikadzėmis. Tai Irano gamybos dronai „HESA Shahed 136“.
Dronas ypatingas ganėtinai nesudėtinga konstrukcija ir nedidele kaina. Manoma, kad vieno drono kaina svyruoja nuo 20 iki 50 tūkst. eurų. Dronas sveria 200 kilogramų ir neša 40 kilogramų sprogstamąjį užtaisą.
Dar vienas šio drono privalumas – santykinai didelis nuskrendamas atstumas. Skaičiuojama, kad „Shahed 136“ gali nuskristi nuo 1,8 iki 2,5 tūkst. kilometrų.
Anot „Wall Street Journal“, net 75 proc. šių dronų sudaro detalės, pagamintos Vakaruose. Iraniečių indėlis – drono sugalvojimas ir surinkimas. Jei ką, Lietuvoje yra net universitetinės studijų programos, kurios orientuojasi į dronų kūrimą.
Puoselėjamos ambicijos tapti vienu iš pasaulinių aviacinės technikos hub'ų. Kada, jei ne dabar, derėtų rimtai pagalvoti apie savo know how kūrimą. Koviniai dronai – vienas iš variantų.
Potencialo, žinių šalyje yra. Detalių, reikalingų dronų gamybai, galima nusipirkti. Juo labiau, kad skirtingai nuo Irano, Lietuva nėra patekusi po įvairių sankcijų režimu. Pagrindinis trukdis – už gynybos politiką atsakingų politikų galvose.
Kaip ir visur, taip ir planuojant gynybą – nepajudinamai įsigalėjusi neoliberalizmo ideologija. Jei galima nusipirkti, tai kam gaminti?
Problema ta, kad neoliberalizmas neatsako, o ką daryti, kai nori nusipirkti, bet neparduoda. Arba parduoda, bet brangiai. Galiausiai, ką daryti, kai ginklo reikia čia ir dabar, o tu gamintojo statomas į eilės galą?
Kol neįvyks pokytis už gynybos politiką atsakingų politikų galvose, tol permainų nebus. Trypčiosime vietoje.
Lietuvos gynybai norint žengti į aukštesnį lygį, teks iš naujo persvarstyti požiūrį į santykį tarp karinio importo ir savo gamybos.
Kol kas teks daryti taip, kad vienu metu bus sprendžiami keli rimti uždaviniai, o visiems jiems nėra pakankamai finansinių resursų. Reikės rodyti finansinės akrobatikos ir gero planavimo triukus.
