Pažiūrėtume į praėjusių metų rezultatus, pamatytumėme, kad tik apie 40 proc. vaikų Lietuvos mokyklos geba išmokyti matematikos. Pastarųjų metų matematikos brandos egzamino skaičiai paprasti.
Kiekvienais metais mokyklas šalyje baigia apie 20–25 tūkst., abiturientų. Maždaug pusė jų nelaiko valstybinio matematikos egzamino. Maždaug trečdalis laikančiųjų jo neišlaiko. Vadinasi, 60 proc. visų šalies abiturientų nemoka matematikos.
Vaikai matematikos mokykloje mokami 12 metų, o rezultatas – jos išmoksta mažiau nei pusė. Jei problema būtų tik su matematika, tai gal dar būtų galima kažkaip atsikalbinėti, rasti ir priimti situacijai pateisinimų.
Bėda ta, kad viduriniame išsilavinime tokių problemų daugiau. Antros užsienio kalbos mokėjimas – iliuzija. Antrąją užsienio kalbą mokiniai išmoksta A2 lygiu, kurio nepakanka valstybiniam brandos egzaminui išlaikyti.
Praėjusiais metais prancūzų kalbos egzaminą laikė 32 moksleiviai, vokiečių – 99. Rusų kalbos egzaminą laikiusiųjų skaičiai didesni, bet esmes tai nekeičia. Antroji užsienio kalba šalies mokyklose yra dėl „paukščiuko“, o ne tam, kad absoliuti dauguma mokinių ją išmoktų.
Viešojoje erdvėje kalbama, kad šalies ūkio plėtrai, ekonominei gerovei vystyti reikia daugiau besirenkančiųjų inžinerines ir informatikos specialybes.
Bendrojo ugdymo mokyklose 2022 metais įteikti 19 979 brandos atestatai. Fizikos valstybinį brandos egzaminą laikė 1914 mokinių. Chemijos valstybinį brandos egzaminą – 919. Informacinių technologijų egzaminą laikė 2297 abiturientai.
Ar tai didelis ir pakankamas laikiusiųjų skaičius, spręskite patys.
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMABPO) duomenimis, praėjusiais metais informatikos ir inžinerijos mokslus universitetuose pagal pirmąjį prioritetą pasirinko – 18,86 proc. stojusiųjų. Socialinius mokslus – 18,21 proc., verslą ir viešąją vadybą – 12,07 proc., teisę – 5,75 proc. abiturientų.
Dinamika – aiški. Kalbame daug, kalbame seniai, o rezultatas – dauguma abiturientų į išsakytus inžinerinių mokslų privalumo argumentus neatsižvelgia.
Paviešintoje Europos komisijos ataskaitoje minima, kad Lietuvai ypač trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Minima, jog 2022 metais darbo jėgos trūkumas buvo vienas iš veiksnių, ribojančių gamybą pramonės ir statybos sektoriuose. Pernai taip pat fiksuotas ir didžiausias darbo jėgos trūkumas per pastaruosius 15 metų.
Darbo jėgos trūkumo problema nėra nei nauja, nei nežinoma. Dar 2008 metais prognozuota, kad dėl senėjančios visuomenės, santykinai didelės emigracijos ir nepakankamo gimstamumo susidarys būtent tokia padėtis.
Deja, priimti sprendimai neužkirto kelio blogos situacijos darbo rinkoje susidarymui. Darbuotojų trūksta, nors šalyje per 100 tūkst. struktūrinių bedarbių. Yra daugybė žmonių, kurie metai iš metų nesuranda darbo vietos, tačiau šios problemos šalies viešasis sektorius išspręsti negali.
Kas bendro tarp matematikos nemokėjimo ir darbo jėgos trūkumo? Pirmiausia, tai masinės problemos. Problemos, kurios veikia ne dešimtis, ne šimtus, o tūkstančius.
Norint efektyviai spręsti šias problemas būtinas daugelio valdžios – ir ne tik – institucijų darbo koordinavimas ir bendradarbiavimas. Taip pat reikia ilgalaikio, didesnio nei viena parlamentinė kadencija užsispyrimo, norint išjudinti šias problemas.
Be to, reikia nemažai investicijų į problemų sprendimą. Deja, dažniausiai viso to Lietuvoje pritrūksta. Koordinavimas paviršutiniškas ir neefektyvus. Požiūris trumpalaikis, finansavimas – minimalus.
Politinėje geografijoje yra mikrovalstybės terminas. Tai dažniausiai labai mažai gyventojų ir labai mažą teritoriją turinčios šalys. Geriausias mikrovalstybės pavyzdys – Vatikanas ar Lichtenšteinas.
Mikrovalstybės egzistuoja, bet būdamos mažos jos nepajėgios spręsti didelių ir rimtų problemų. Panašu, kad Lietuva per pastaruosius dešimtmečius nenumaldomai dreifuoja link mikrovalstybės pajėgumų.
Taip jau gaunasi, kad, jei viešoji problema apima daugiau nei 20 tūkst. asmenų, Lietuvai tai tampa per dideliu, neišsprendžiamu uždaviniu. Švietimo ar darbo rinkos problemos sunkiai sprendžiamos, nes jos paprasčiausiai per didelės.
Švietimas ir darbo rinka – tai tik pavyzdžiai. Visur, kur interesantų skaičius didesnis nei 20 tūkst., prasideda problemos. Trūksta vadybinių gebėjimų dorotis su didelę masę žmonių apimančia problema.
Jei reikėtų kažkurioje mokykloje pakeisti langus ar pakoreguoti vieną darbo rinką reglamentuojantį norminį dokumentą, tuomet šalies administraciniai gebėjimai būtų pakankami. Tačiau, kai reikia spręsti sisteminius, didelius, vienas kitą veikiančius ir persidengiančius klausimus – ištinka kolapsas.
Kokį paskutinį didelį ekonominį projektą įgyvendino Lietuva? Į atmintį ateina 2014 metais į Klaipėdos jūrų uostą įplaukęs suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“. Maždaug 330 mln. JAV dolerių kainavęs laivas laikomas vienu svarbiausių nacionalinio energetinio saugumo objektų.
Kažkaip daugiau didesnių, reikšmingesnių projektų į galvą neateina. O juk nuo „Independence“ laivo atplaukimo praėjo beveik 9 metai. Panašu, kad pusė milijardo yra finansinė riba, iki kurios šalis gali operuoti. Daugiau – ne Lietuvos pajėgumams.
Tuo tarpu Šiaurės jūroje Danija už 28 mlrd. eurų stato dirbtinę „energetinę salą“. Planuojama, kad vėjo energetika pradžioje generuos 3 gigavatus (GW) elektros energijos. Vėliau bus padidinta iki 10 GW. Jei ką, Ignalinos atominės elektrinės pajėgumas buvo 3 GW.
Praėjusiais metais Suomijoje paleistas 11 mlrd. eurų kainavęs „Olkiluoto 3“ branduolinis reaktorius. Be to, 2022 metais už 230 kilometrų nuo Helsinkio paleista pirmoji pasaulyje visiškai veikianti „smėlio baterija“.
Suomiai sukūrė technologiją, kuomet pasitelkiant pigią saulės ar vėjo energiją 100 tonų žemos kokybės smėlio įkaitinama iki 500–600 laipsnių pagal Celsijų. Vėliau šiluma konservuojama ir žiemą naudojama namams šildyti.
Tai ambicingi, brangūs, bet reikšmingi projektai. Norėdamos išlikti konkurencingos, valstybės privalo įgyvendinti tokius projektus.
Neseniai Valstybės gynimo taryba pritarė siūlymui iki 2030 metų Lietuvos kariuomenėje sukurti diviziją. Tai 20 tūkst. karių vienijantis kovinis vienetas.
Kurdami diviziją susidursime su dviem problemomis iš karto. Pirmiausia, tai labai brangus, iki 6 milijardų eurų kainuosiantis, projektas. Be to, norint turėti sukomplektuotą diviziją reikės padidinti karių skaičių, o tai reikalaus įtraukti šauktinius.
Tokių projektų Lietuva nevykdė. Žinant, kad kitose srityse nelabai sekasi įgyvendinti didelius projektus, kyla pagrįsta abejonė, kodėl gynybos srityje turėtų būti kitaip.
Kad pajudėtume iš mirties taško, pirmiausia tie, kurių galioje spręsti rimtas problemas, turėtų pripažinti, kad tai – problema. Kol pripažinimo nebus, tol net ir iniciatyvų spręsti šiuos klausimus nebus. Ligšiolinė reakcija – galvą sukti nuo problemų ir apie jas nekalbėti.
Išeina, jog nenumaldomai judame link mikrovalstybės statuso.
Pabaigai du skaičiai pamąstymui.
Remiantis Visuotinės lietuvių enciklopedijos pateikiamais Lietuvos gyventojų kaitos duomenimis, 1923 metais dabartinėje šalies teritorijoje gyveno 2 mln. 620 tūkst. gyventojų. Manoma, kad 2023 metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2,84 mln. gyventojų. Mąstykime.
