Nors yra pranešimų, kad tokia tvarka verslų apyvartumą mažina, realiai savaitės duomenys yra per maža imtis, kad būtų galima daryti kažkokias tvirtesnės išvadas.
Galbūt didesnė dalis visuomenės nutars aplenkti kavines, su Galimybių pasais dirbančius prekybos centrus, kitas pasilinksminimo vietas ir po mėnesio galėsime pasakyti, jog matosi nebylus visuomenės protestas prieš tokią pandemijos užkardymo tvarką.
O galbūt priešingai, dabar matome tik laikiną šoką. Žmonės adaptuosis, apyvartos grįš į buvusias apimtis ir viskas tekės „sena vaga“. Kaip ten bebūtų, reikia daugiau laiko, kad pasimatytų aiškesnės tendencijos.
Kitas dalykas, kad įvedus Galimybių pasus ir juos tikrinant prie įėjimų iškilo duomenų kaupimo klausimas. Ar Registrų centras kaupia duomenis, kas lankosi, kur lankosi? Jei taip daroma, tai kokiu tikslu? Kur kaupiami tie Galimybių paso duomenys? Ar QR kodo nuskaitymas yra paprasčiausias patikrinimas, ar sukuriama sistema, kuri leidžia sekti žmogų. Žinoti, kur jis lankosi. Grupuoti tuos duomenis, atlikinėti gilesnės žmonių elgesio analizes.
Kaip ten bebūtų, ar Registrų centras kaupia tuos duomenis, paaiškės greitu metu, bet reikia pripažinti, kad žmonės Lietuvoje ir ne tik jau seniai susitaikė su savo asmeninių duomenų nusavinimu.
Dauguma iš mūsų naudojasi „Google“ paieškos sistema, žiūri vaizdo medžiagą „YouTube“ platformoje ar turi savo profilį kokiame nors socialiniame tinkle. Norint jais naudotis, reikia susikurti taip vadinamą „accountą“. Turi identifikuotis. Nori „nemokamai“ naudotis informacinių technologijų milžinių paslaugomis, būk malonus sumokės savo duomenimis. Pranešk savo vardą, pavardę, amžių, lytį, iš kur esi.
Visame pasaulyje žmonės užkibo ant „nemokamo sūrio“ masalo. Absoliuti dauguma savo vardo ir pavardės nelaiko valstybės paslaptimi, tad lengvai tokia informacija dalinasi. Fizinio kontakto metu taip pat sunku nuslėpti savo amžių. Nors pirmą kartą matomas pašnekovas ir nepasako jums tikslios savo gimimo datos, bet akių testu galime pasakyti, kiek apytiksliai jam ar jai yra metų. Vadinasi, ši informacija yra mažavertė.
Neteisinga. Ji net labai vertinga. „Google“, „Facebook“ ir kiti, kurie už teisę naudotis jų paslaugomis iš vartotojų reikalauja jų duomenų, apie vartotojus žino daugiau, nei jie patys apie save. Bendrovėms neįdomu, ko ieško Jonas ir Marytė kaip individai. Jiems įdomūs Jonai ir Marytės kaip grupė.
Ko jie ieško internete, kas dabar populiaru, koks galimas kliento paveikslas. Ši informacija vėliau parduodama reklamos davėjams, įvairiems verslams, partijos ir poveikio grupėms, kad pastarosios geriau žinotų, kaip efektyviausiai, su mažiausiomis sąnaudomis veikti tikslines auditorijas. Už „nemokamą sūrį“ mokame asmeniniais duomenimis.
Gerai, o dabar apie pedofilus.
Rugpjūčio pradžioje kompanija „Apple“ paskelbė, kad jos mobiliaisiais telefonais darytos ir į debesiją perkeltos nuotraukos bus skanuojamos ieškant vaikų išnaudojimo įrodymų. Anot „Apple“, taip siekiama užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš vaikus.
Tarsi viskas ir gerai, jei nesate pedofilas, jaudintis nereikėtų. Jei ne vienas bet...
Šiandien kompanija neturi technologinių įrankių, kurie galėtų atrankiniu preciziniu būdu aptikti seksualinio vaikų išnaudojimo vaizdus. „Apple“ paprasčiausiai skanuos visas vartotojų į debesiją perkeliamas nuotraukas. Nesvarbu, kas ten: jūsų vaikų šventės, mylimo katino ar darbinės konferencijos vaizdai. Viskas bus nuskanuota ir peržiūrėta.
2015 metų gruodį Kalifornijoje, San Bernardine, žmonių su negalia centre du teroristai įvykdė išpuolį, kurio metu nužudė 14 žmonių bei sužeidė dar 21. Teroro aktą įvykdę sutuoktiniai siejami su Islamo valstybe. Jie buvo nukauti.
Po išpuolio rastas vieno iš nukautų teroristų „IPhone“ telefonas, bet jis buvo su prieigos kodu. Jungtinių Valstijų Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnai, baimindamiesi, kad gali kilti naujų teroro išpuolių, o svarbūs duomenys gali būti „Apple“ telefone, paprašė kompanijos suteikti prieigą.
Motyvuodama pagarba savo klientų privatumui, bendrovė atsisakė atrakinti nukauto užpuoliko telefoną. Padarysi dabar, teks dar ir ateityje.
Grasintasi teismais. Galiausiai FTB savarankiškai sugebėjo įveikti „IPhone“ apsaugos programą. Tai buvo 2016 metų pradžia.
Nuo to laiko „Apple“ kardinaliai pakeitė savo poziciją. Klientų privatumas nebėra nepajudinama vertybė. Jei bendrovė gali skanuoti į debesiją patenkančias visas nuotraukas, tai ji gali surasti bet kokį aspektą, kurio ieškoma. Juk niekas nesakė, kad tai turi būti tik vaikų išnaudojimo medžiaga.
Autoritariniai režimai bendrovei gali iškelti ultimatumą. Norite dirbti mūsų rinkoje, pateikite jėgos struktūroms, su kokiais žmonėmis susitikinėja šalies piliečiai, kas kur būna, ką daro. Kitaip sakant, vartai atidaryti, tik jie dar plačiai neatverti.
Džordžas Orvelas distopijoje 1984 rašė apie iš televizoriaus visuomenę sekantį Didįjį brolį. Ilgą laiką tokių technologijų nebuvo, tad rašytojo perspėjimas tebuvo fantazija. Šiandien technologijos po truputį randasi.
QR kodų, debesijos informacijos perdavimas tampa pavojingu tuo, kad visuomenė dėl patogesnio gyvenimo mažais žingsneliais atsisako savo privatumo. Į šiuolaikinę baudžiavą patenkama ne vienu mostu, bet nejučiomis, palengva. Žiūrėk, vieną dieną atsibundi, o tu jau baudžiauninkas.
Kažkada „Microsoft“ bendrovė labai nesijaudino, kad jos sukurta operacinė sistema „Windows“ buvo nelegaliai kopijuojama. Nelegalios kopijos atėmė pelną, bet populiarino pačią operacinę sistemą. Bendrovė pripratino vartotojus prie „Windows“, o vėliau ėmė aktyviau ginti savo teises.
Panašu, kad vartotojai dėl patogumo, dėl to, kad tai nemokama, dėl to, kad visi tai naudoja, palengva susitaiko su daliniu privatumo praradimu. Jei susitaikome su daliniu, tai gal ir su vidutiniu susitaikysime. O ar su visišku privatumo praradimu sutiksime?
