Šis mažas, žaismingas eksperimentas akivaizdžiai parodo vieną tendenciją. Lietuva senėja ir tai vyksta pakankamai greitai. Žiniose kalbinamų asmenybių amžius dažniausiai yra per keturiasdešimt metų, ne tik todėl, kad tik tuomet pasiekiama profesine branda, bet ir todėl, kad tai atspindi šalies demografinę struktūrą.
Šiuo metu pastebimos geros demografinės tendencijos. Anot Migracijos departamento, prasidėjus karui Ukrainoje padvigubėjo norinčiųjų atkurti Lietuvos pilietybę skaičius. Tai žmonės, kurie gimė ir užaugo svetur, bet turi ryšių su Lietuva.
Tiesa, naujausi duomenys rodo, kad, palyginus su praėjusiais metais, mažėjo pilietybės suteikimo ar atkūrimo atvejų. Jei praėjusių metų pirmąjį pusmetį žmonių, kuriems Lietuvos pilietybė suteikta supaprastinta tvarka, buvo 93 atvejai, tai po metų skaičius nukrito iki 37 atvejų.
Be to, sumažėjo ir asmenų, gavusių pilietybę natūralizacijos tvarka. Šių metų pirmą pusmetį natūralizuoti 58 asmenys, tuo tarpu prieš metus – 155.
Skaičiai nedideli ir bendrajame demografijos paveiksle didelės įtakos nedaro. Kas daro, tai imigracijos į Lietuvą rodikliai.
Migracijos departamento teigimu, palyginus su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius išaugo beveik 60 procentinių punktų. 2022 metų liepos 1 dieną Lietuvoje gyveno 145 118 užsieniečiai.
Dabar užsieniečių, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, dalis bendrame šalies gyventojų skaičiuje sudaro 5,13 proc. visų gyventojų.
Žinoma, labiausiai augimą lėmė karas Ukrainoje. Nemažą dalį į Lietuvą atvykusių užsieniečių sudaro Ukrainos karo pabėgėliai, kuriems suteikta laikinoji apsauga Lietuvoje. Tikėtina, kad karui pasibaigus, nemaža dalis ukrainiečių grįš namo.
Kita vertus, šis pabėgėlių skaičiaus augimas harmoningai papildo jau prieš metus fiksuotą tendenciją, kai vis daugiau užsieniečių atvyksta dirbti į Lietuvą. 2021 metais augo užsieniečiams išduodamų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje.
Praėjusiais metais iš viso išduota per 35 tūkst. leidimų gyventi šalyje. Beveik 30 tūkst. susiję su darbo santykiais.
Be to, praėjusiais metais, antrus metus paeiliui, į Lietuvą gyventi grįžo daugiau piliečių, nei išvyko į užsienį.
Atrodytų tik džiaukimės ir katutėmis plokime, jei ne vienas bet. Norinčių atkurti Lietuvos pilietybę, grįžtančiųjų į gimtinę ir net pabėgėlių skaičius yra netvarus.
Tai aruodai, kurie arba yra pakankamai seklūs, kad užtikrintų tvarų šalies gyventojų skaičiaus augimą. Atkuriančiųjų pilietybę skaičiai nesiekia net tūkstančio. Tai lašas jūroje.
Grįžtančiųjų skaičiai gerokai didesni. 2021 metais į Lietuvą grįžo daugiau nei 23,7 tūkst. šalies gyventojų. Tiesa, šalį paliko per 18,8 tūkst. asmenų. Vadinasi, teigiamas prieaugis – 4,9 tūkst. asmenų.
Geriau nei nieko, bet tenka pripažinti, kad padidėjimas nėra labai didelis.
Pabėgėlių skaičiai sunkai prognozuojami ir valdomi. Iki šių metų liepos 1 dienos karo pabėgėliams iš Ukrainos išduoti 38 tūkst. leidimai gyventi šalyje. Prognozuoti, kiek jų bus po metų yra kompiliuota. Tai priklauso nuo karo eigos Ukrainoje ir daugelio kitų faktorių.
Teoriškai gyventojų augimą būtų galima užsitikrinti gimstamumo padidinimu. Pandemijos pradžioje juokais kalbėta, kad uždarius žmones į namus išaugs gimstamumas.
Įvyko priešingai. Anot Statistikos departamento, 2021 metais gimstamumas Lietuvoje drastiškai sumažėjo, o mirštamumas išaugo. Gimstamumas Lietuvoje mažiausias per 60 metų, o mirtingumo rodikliai – aukšti. Pernai mirė 23 tūkst. daugiau žmonių negu gimė.
Ne paslaptis, kad norint užtikrinti kartų kaitą, suminis gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko. Šiandien Lietuvoje šis rodiklis siekia 1,5 vaiko.
Net ir kažkokiu stebuklingu būdu pasiekę kūdikių gimimo bumą, naujos kartos gyventojų įsitraukimą į darbo rinką pajustume tik po kokių 25 metų. Tai ketvirtis amžiaus. Ilgas laikotarpis laukti, kai darbo rankų šalies ekonomikai reikia čia ir dabar.
Gimstamumo skatinimas yra ilgas, brangus ir, deja, gyventojų mažėjimo klausimo efektyviai nesprendžiantis būdas.
Lietuvoje kurta ir vystyta infrastruktūra pritaikyta 4 mln. gyventojų skaičiui. Gyventojų skaičiaus sumažėjimas nuo 3,5 mln. – 1990-ais iki 2,7 – 2022-ais metais lemia, kad infrastruktūros palaikymo kaštai gulasi ant mažesnio skaičiaus gyventojų.
Vadinasi, išlaikyti esamą infrastruktūros lygmenį taps brangiau. Visuomenė sensta – pensininkų šalyje daugiau nei vaikų. Senjorų – 20 proc., gyventojų nuo 15 iki 64-erių metų – 65 proc., o vaikų iki 14 metų – 15 proc.
Be to, senstančios visuomenės bėda – kad ji kamuojama ligų. Reikia daug šalies resursų nukreipti į sveikatos apsaugą. Sergantiems sunkiau įsitraukti į darbo rinką, prisidėti prie šalies gerovės didinimo.
Ilgą laiką Lietuvos demografinė struktūra buvo tokia, kad per 80 proc. šalies gyventojų sudarė lietuvių dauguma. Likusią 20 proc. dalį – tautinės mažumos. Baltijos šalių tarpe Lietuva išsiskyrė kaip labiausiai homogeniška nacija.
Šis santykis buvo, bet tai nereiškia, kad tai nekintantis ir labiausiai teisingas santykis. Lietuvai norint toliau augti ir didinti ekonominę gerovę neišvengiamai teks vis labiau į darbo rinką įsileisti užsieniečius. Be pagalbos iš šalies Lietuva neišsivers.
Dabar esantis per 140 tūkst. šalyje gyvenančių užsieniečių skaičius gali atrodyti didelis, bet jų reikės dar daugiau. Galima tam priešintis. Nematyti problemos ir ieškoti neegzistuojančių sprendimo būdų gyventojų skaičiaus didinimui.
Kitas būdas – suvokti, kad užsieniečių atsivežimas ir integracija į Lietuvos visuomenę yra neišvengiamas reiškinys kaip vasaros pabaiga. Suvokus tai, atsivežti tokių užsieniečių, kurių reikia mūsų darbo rinkai, kurie praturtins Lietuvos visuomenę.
Galime arba valdyti gyventojų skaičiaus kaitą ir su tuo kylančias problemas, arba būti valdomi tų procesų. Tuomet nuo mūsų mažai kas priklausys ir teks tenkintis rezultatu, kuris natūraliai susiklostys.
Spręsti Lietuvos piliečiams. Sprendimo reikia jau dabar.
