Liberalų sąjūdis (LS) šiuo metu kamuojamas itin didelių problemų ir – kas dar blogiau – jie žinojo, kad tos problemos gali ištikti, tačiau nieko nepadarė, kad pasidėtų pagalvę. Maža to, atrodo, kad penktadienį iš LS pirmininko posto atsistatydinęs Remigijus Šimašius tiesiog nuosekliai judėjo politinės savižudybės link.
Liberalams sunkiai sekėsi valdyti korupcijos krizę, kai su dėžute įkliuvo Eligijus Masiulis: prasidėjo vidinės rietenos, kaltųjų paieškos, susitelkti nepadėjo ir tuomet pasirinktas ekscentriškas lyderis Antanas Guoga. Liberalams jis vadovavo vos mėnesį, bet viešumoje žėrėjo ryškiai: pribloškė bendražygius siūlymais atlikti partijos finansinį ir veiklos auditą, lyderiams pasitikrinti melo detektoriumi ir panašiai.
Iš dalies galima liberalus suprasti dėl pasimetimo, nes šokas iš tiesų buvo didžiulis ir labai netikėtas – partija, kuriai buvo prognozuotos puikios perspektyvos rinkimuose, ir kurios lyderis jau matavosi prezidento regalijas, buvo nublokšta į dugną. Tačiau, kad liberalai šitaip sunkiai dorosis su įtarimais partijai ir VRK sprendimu, yra simptomiška ir nepateisinama – tai rodo, kad po pirmojo sukrėtimo nesirengta kitiems galimiems smūgiams, nors politikos užkulisiuose jau kuris laikas buvo kalbama, kad įtarimai partijai bus pareikšti ir liberalai negalėjo to nežinoti.
Vienbalsis VRK sprendimas dėl priešrinkiminių mokymų savo nariams per partiečio Šarūno Gustainio įsteigtą „Taikomosios politikos institutą“ – itin skaudus kirtis liberalams, jie gali likti be valstybės dotacijos ateinantiems rinkimams. Liberalai iš visų jėgų neigė, kad surengė mokymus partiečiams, taip pakenkdami sau ir įvaizdžio, ir teisine prasme. Kalbama, ir VRK nariai buvo suerzinti tokio tiesmuko išsisukinėjimo.
Liberalai vertė kaltę ant mokymus organizavusio Š. Gustainio, esą, tai buvo jo bandymas didinti įtaką partijoje. Na, Š. Gustainio įvaizdį sunku labiau sugadinti, bet neigti akivaizdžius dalykus kažkaip prieštarauja liberalų skaidrumo deklaracijoms, o iš renginio nuotraukų matosi, kad buvo kalbama ne abstrakčiomis temomis, bet apie liberalų reikalus ir R. Šimačiaus lyderystę.
Vis dėlto po VRK sprendimo liberalų lyderis R. Šimašius prabilo beveik Rolando Pakso žodžiais. Jis sakė, kad jam tai panašiau į naivumą, suvedžiojimą: „kas vyksta, atitinka visus inkvizicinio proceso reikalavimus. Matau, kad kuo daugiau įrodymų kaupiasi, tuo LS vis kaltesnis darosi. Tai politinis procesas, kuris nelabai tinka šioje vietoje”.
Po rinkimų liberalai džiaugėsi, kad tokioje sudėtingoje padėtyje partijai apskritai pavyko patekti į Seimą ir kad rinkimai jiems buvo „istoriškai geriausi“. Tačiau tai veikiau rodė liberalios jėgos poreikį kaip tokios, alternatyvos konservatoriams paieškas, o ne rinkėjų lojalumą Liberalų sąjūdžiui. Liberalai, vedini R. Šimašiaus, kuris labiau siejamas su Vilniumi, ramiai snūduriavo ant parako statinės ir nesiėmė jokių radikalesnių priemonių, turbūt tikėdamiesi, kad galimi įtarimai ims ir patys kažkur susigers.
Atsistatydindamas R. Šimašius įvardijo savo kuklų pasiekimų sąrašą ir rašė, kad jam vadovaujant partijai „pavyko pasitvirtinti ir įdiegti tokį skaidrumo standartą, kokio neturi jokia kita partija, todėl šiandien, kad ir kaip keistai skambėtų vakarykščio VRK sprendimo kontekste, Liberalų sąjūdis yra skaidriausia partija Lietuvoje“.
Skaidrumo standartai, žinoma, puiku, būtų keista, jei po tokių skandalų partija nepasimokytų ir nemėgintų pirmiausia nuraminti bent jau savo narių (beje, dabar paliekančių partiją). Tačiau kai Generalinė prokuratūra pareiškia įtarimus stambaus masto korupcija visai partijai, skaidrumo standartais nebepamojuosi ir reiktų ieškoti kitų gelbėjimosi būdų. Bet atrodo, pačiam R. Šimašiui radikalenės permainos nebuvo prie širdies, ir tai kėlė nepasitenkinimą partijos višūnėlėse. Šis išsprogo trijų R. Šimašiaus pavaduotojų ir galiausiai jo paties atsistatydinimu. LS atstovai neoficialiai užsimena, kad nuo rugsėjo pabaigos partijos viduje nesiliauja įtampos ir skirstymasis į grupes.
Vienas iš aktyviausių R. Šimašiaus oponentų – Petras Auštrevičius – išprovokavo R. Šimašiaus pasitraukimą, kritikavo jį, bet pats net neketinana imtis lyderystės.
Atrodo, nepalankiomis aplinkybėmis R. Šimašius supanikavo ir, besistengdamas pasiodyti veikliu ir greitu lyderiu, atidarė daugybę nereikalingų kovos frontų Vilniaus savivaldybėje, kurie tik pakenkė patiems liberalams.
Išmetęs iš koalicijos konservatorius, jis dėl koalicijos pradėjo derėtis su „tvarkiečiais“ ir kolorado juostelėmis pasidabinusiais, VSD sąrašuose figūruojančiais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ atstovais. Socialdemokratai taip pat pasinaudojo beviltiška R. Šimašiaus padėtimi ir pateikė ilgą savo reikalavimų sąrašą mainais už pasilikimą koalicijoje.
Prieš R. Šimašių pradėjo maištauti ir savi – apie atskiros trijų liberalų frakcijos įsteigimą prabilo LS frakcijos narys verslininkas Vidmantas Martikonis.
Maža to, R. Šimašiui niekaip nepavyksta atleisti jo atsivestos administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės – kad ir kaip gražiai viešumoje R. Šimašius jai dėkoja, kad ir kokius kitus postus siūlo, A. Vaitkunskienė nesitraukia ir taškas.
Tarsi to dar būtų negana, kaip didžiausias košmaras ir sąžinės priekaištas sugrįžo Antanas Guoga su reikalavimu pasiaiškinti, ar normalu, kad „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas priėmė finansinę paramą iš koncerno „MG Baltic“.
A. Šimašius nesugalvojo geresnio atsakymo kaip tik išmesti A. Guogą iš savo visuomeninių padėjėjų.
Jei A. Guoga ateina kaip tornadas, tai Vilniaus atobusų stoties klausimo R. Šimašius tikrai galėjo nekelti šiuo metu ir būtent taip – iškelsime stotį į Pilaitę, nes nesusitariame su savininkais dėl rekonstrukcijos. Pamatę reakcijas pridėjo: į Pilaitę iškelsime ne visus, tik dalį maršrutų, spūstys gali didėti, reikės papildomų išvažiavimų; kaip užtikrinsime susisiekimą tarp stočių ir oro uosto, neaišku, gal bus autobusų.
O tuo tarpu nuo liūčių pradėjo dar labiau slinkti Gedimino kalnas... Suprantama, kad tarp šių aplinkybių būta ir objektyvių, kurių R. Šimašius negalėjo kontroliuoti ar atidėti, tačiau susidarė bendras desperatiškas fonas, o tai nepagerino ir taip sunkioje padėtyje esančių liberalų įvaizdžio ir susitelkimo.
Partijai ir miestui vadovauti – tai ne laikus feisbuke spaudyti. Ir nepadeda net ta sava liberalų trolių armija, kuri paprastai siunčiama taršyti kitaminčių ir oponentų. Politika – ne tik feisbukas, politika yra lyderystė, menas suderinti skirtingus interesus ir ambicijas neaukojant bendro tikslo ir matymas į priekį. Liberalai turi liautis riejęsi, juolab viešai, ir pagaliau išsirinkti tikrą lyderį, kuris suteiktų jiems stabilumo ir sugalvotų, kaip išsikepurnėti iš beviltiškos padėties. Rinkėjams Lietuvoje reikia liberalios idėjos ir partijos, kol politikos galutinai neuždominavo populistinės, „catch-all“, atseit, profesionalų, platformos.