Ko gero, visą Rusiją išties reikėtų išties užvožti švininiu dangčiu ir leisti tam nuodingam troškiniui virti savo sultyse. Kai kas netgi norėtų, kad toje milžiniškoje teritorijoje atsivėrusi karstinė įgriuva visa tai pasiglemžtų. Tačiau nieko panašaus neatsitiks. Tokias mintis sukelia pyktis, nusivylimas ir kitos emocijos, kurias patiriame regėdami nesibaigiančias Ukrainos kančias, Kremliaus agresiją ir dviprasmišką kai kurių šalių laikyseną. Todėl iš politinių lyderių Vakaruose norėtųsi kažko kur kas rimtesnio nei parodomosios akcijos rinkėjų nervams nuraminti.
Vis dėlto šitie cirkai pasienyje yra ne kas kita, kaip veiklos imitacija gelbstint savo reitingus ir mėginant sukurti regimybę, kad „štai taip mes tuoj sudorosime tuos nevidonus“. Dviejų Lietuvos pasienio užkardų su Baltarusija uždarymas vasarą irgi buvo tik parodomoji, nieko nekeičianti akcija. Veidrodinis viešųjų ryšių atsakas į panašią klounadą Rytuose, kur populiacija prie tokių cirkų yra pripratusi ir netgi įtikėjusi jų realia nauda savo gerovei. Dar būtų galima kreidutėmis ant asfalto pasienio ruožuose nubraižyti runų ir užkeikimų. Gal sustabdytų priešo šarvuotąją techniką? Arba išleisti Prezidento įsaką, draudžiantį ginkluotiems žaliesiems žmogeliukams kirsti valstybinę sieną be mūsų valdžios leidimo. Iškart būtų užkirstas kelias visoms nacionalinėms grėsmėms iš Rytų.
O tai ką, leisti Rusijos Federacijos piliečiams ten ir šen važinėti lyg niekur nieko? Tegu sėdi uždaryti ir atgailauja! Žinoma. Jie ir sėdės. Tik neatgailaus. Toji saujelė, kuri dar nebuvo pavirtusi zombiais, dabar turės puikią progą įsitikinti, kad Kremliaus propaganda jiems visą laiką sakė teisybę: Vakarai nekenčia rusų. Visų be išimties. Todėl nėra kitos išeities – tik karas su tomis šėtono išperomis. Pažeminimą pasienyje patyręs rusas įniršį nukreips ne į Vladimirą Putiną. Jis ims dar labiau nekęsti tų, kurie liko anapus sienos. Sočių, aptingusių vakariečių. Žinoma, man ir jums į tai nusišvilpt, tačiau reikėtų suprasti, kad tokiomis akcijomis jų nesustabdysi.
Bet kuo tada visa tai sustabdyti? Pradžiai dalis sočių europiečių turėtų jau apsispręsti, kas svarbiau: Ukrainos pergalė ar tantjemos. O po to jie galėtų pamėginti įtikinti akcininkus, kad šie atsisakytų mažos dalies pelno, kurį visiems aplinkui neša šitas ciniškas organizuoto smurto protrūkis, skandinantis Ukrainą kraujo upėse.
Bet kaip tai apskritai yra įmanoma? Juk užsukti visi kraneliai! Deja, ne viskas yra taip, kaip mėgina pateikti tokios kovos su agresoriumi šalininkai. Pelnas kai kam yra svarbiau už ištisos tautos kančias, kažkokias teorines grėsmes savo pačių šalių nacionaliniam saugumui ir elementarų žmoniškumą. Iranas, kurį tarptautinės sankcijos slegia jau 40 metų, ne tik kad plėtoja uždraustą branduolinio ginklo programą, bet sugeba užtikrinti masinę kovinių dronų gamybą tokiais kiekiais, kad jų pakanka ir Rusijai. Ne todėl, kad būtų tie iraniečiai labai gudrūs ar verslūs. Tiesiog jie žino landas ir turi korumpuotų verslo partnerių Vakaruose.
Lygiai tas pats, tik daug didesnėmis apimtimis, vyksta ir Rusijoje. Sankcijos masiškai pažeidinėjamos, nusidriekė pilkųjų ryšių tinklai, užtikrinantys V. Putino karo mašinai ir detales ginklams kurti, ir pajamas toms detalėms pirkti.
Antai rusiškos naftos importas į Indiją nuo karo pradžios išaugo net 1500 procentų. Tik visiški naivuoliai galėtų smerkti nenaudėlius indus už tokius veiksmus. Jūs ką, tikite, kad toji Azijos šalis visus rusiškus angliavandenilius sudegina savo keliuose? Kurgi ne! Didžioji naftos dalis keliauja ten, kur sruvo ir anksčiau – į milžiniškų energijos poreikių turinčią Europą. Antai praėjusią savaitę „Reuters“ paskelbti duomenys rodo, kad vien tik Vokietija nuo sausio iki liepos nusipirko „indiškos“ naftos už 451 mln. eurų. Tai yra 1100 proc. daugiau, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Na, juk negali didžiausia Europos ekonomika išsiversti be rusiškos kilmės energijos išteklių, ir taškas. Nieko asmeniško, mieli draugai ukrainiečiai, bet biznį daryti tai reikia.
Gerai, galbūt nafta yra kažkokia anomalija, nuokrypis ir atsitiktinumas. Bet kad ir kituose sankcijomis varžomuose sektoriuose dedasi panašūs reikalai. Štai ir rusiškos trąšos plūsta į Vokietiją dar neregėtomis apimtimis. Oficiali statistika skelbia, kad pirmąjį 2023-iųjų pusmetį buvo pasiektas importo rekordas – Rusijai vokiečiai už tas prekes sumokėjo net 151,3 mln. JAV dolerių. Palyginimui – iki invazijos penkerius metus ši suma nėra viršijusi 45,5 mln. JAV dolerių per metus. Karas karu, o laukus tręšti tai reikia. Nieko nuostabaus, kad viena aktyviausiai Ukrainą remiančių Europos valstybių kur kas labiau už visus kitus nori taikos. Bet kokia kaina – nuolaidų Kremliui, fronto linijos įšaldymo ar net okupuotų Ukrainos žemių, jei jau taip pasisuktų reikalai.
Tačiau tai – dar ne visos įdomiosios naujienos apie sankcijas, teoriškai turėjusias išlaužyti dantis režimui ir visiems laikams atgrasyti rusus nuo ketinimų pulti kaimynus. Kaip praėjusią savaitę informavo „The New York Times“, Pentagonas (kol kas neoficialiai) pripažįsta, kad sankcijos niekaip nepaveikė agresoriaus karinės galios. 40 milijardų paramos Ukrainai jau skyręs Vašingtonas tikėjosi, kad visi tie sankcijų paketai sustabdys rusų karinę pramonę, tačiau eilinį kartą neįvertino to, su kuo turi reikalą. Visų tų vakariečių analitikų, politikų ir politinių technologų kertinė mąstymo klaida – laikyti Rusiją valstybe, nors ji jau seniai yra visai kas kita. Tai – sukčių, vagių ir banditų sindikatas. O tokie dariniai yra tiesiog neprilygstami ir nesustabdomi, kai reikia apeiti draudimus, papirkti pareigūnus ir gauti tai, kas yra uždrausta. Nejaugi JAV iki šiol nesupranta, kad kovoja su gangsteriais, panašiais į tuos, kurie klestėjo Prohibicijos laikais? O gal supranta, tačiau turi kažkokių mums nežinomų motyvų tai toleruoti?
Tačiau net ir čia dar ne visos įdomybės. Pamenate tas fanfaras apie Vakarų bankuose įšaldytas lėšas? Saugyklose guli mažiausiai 300 mlrd. konfiskuotų režimo eurų, kuriuos būtų teisinga panaudoti Ukrainos gynybos, humanitarinės pagalbos ir atstatymo projektų reikmėms. Maža to, augančios tarpbankinės palūkanos tas sumas augina įspūdingais tempais. Vien Belgijoje veikiančio „Euroclear“ duomenimis, šiemet pirmojo pusmečio pajamos iš palūkanų už toksiškus indėlius sudarė 1,74 milijardo erų. Tačiau ko nors padaryti su tais pinigais jie negali. Nė viena iš ES šalių. Bijo prarasti patikimų saugotojų vardą. Nežino, pagal kokius teisės aktus tai būtų galima padaryti. O svarbiausia – nenori supykdyti Rusijos.
