Taigi – ką dabar daro Rusija? Dar svarbiau – kaip tos priemonės paveiks psichiką ir elgseną? Kalbu ne tik apie Ukrainą. Jums jau turėjo pakakti laiko supratimui, kad šis karas – ne prieš ją, bet mus visus, esančius šiapus demokratinio pasaulio sienos. Tik laiko klausimas, kada visa tai peraugs į kito lygmens konfliktą.
Žinoma, jūs galite ir toliau save maitinti miglotomis viltimis apie kažkada, gal kitą mėnesį Ukrainoje įvyksiantį stebuklingą lūžį mūšio lauke, ginklus metančius ir į savo irštvą sprunkančius orkus. Visų gerų žmonių pergalę ir taiką pasaulyje. Tačiau patys suprantate, kad tai – Holivudo filmų suformuotos iliuzijos. Realaus pasaulio tvarka joms nepaklūsta. Deja.
Viskas šitoje operacijoje bus ne taip, kaip žadėjo žvalgyba. Tai Maskva suprato dar vasario mėnesį, pačioje invazijos pradžioje. O štai liepą bunkeris nurijo dar viena karčią tiesos piliulę: jis pralaimi. Ukraina iš tiesų dar iki žiemos gali atkovoti visas per pusmetį atplėštas teritorijas. Rusija paprasčiausiai nebeturi ką mesti į mūšius. Nei slapta mobilizacija, nei pramonės faktiška transformacija karo reikmėms negali išgelbėti padėties. Istorijos švytuoklė juda Kremliui nepalankia kryptimi. Tiesa – kol kas, ir tai yra esminis žodis šitame žaidimo etape.
Rusijos ištekliai – milžiniški, bukų raketų netrūksta, o norinčių mirti fronte kvailių ten vis dar pakanka. Tačiau pasaulinė izoliacija nuo gyvybiškai svarbių sudėtinių dalių – puslaidininkių, mikroschemų, guolių ir viso kito paralyžiuoja karo pramonę. Dar blogiau – priešininkas tuo pačiu metu kaupia jėgas. Dešimtys tūkstančių Ukrainos karių apmokomi užsienyje, kad grįžę suformuotų plieninį kumštį, kurį kai kas Kijeve jau vadina būsimąją visos Europos kariuomene.
Tolimojo nuotolio tiksliosios raketų sistemos HIMARS nuosekliai naikina rusų amunicijos sandėlius, logistikos centrus ir štabus. Vakarietiška ginkluotė lėtokai, bet stabiliai papildo besiginančią pusę, kuri neslepia ketinimų pereiti į kontrpuolimą ir pradėti laisvinti teritoriją, kurią su tokiu vargu ir nuostoliais rusai atplėšė per visą tą laiką. Vien tik Gyvačių salos operacijoms okupantai iššvaistė ginkluotės, kurios vertė – milijardas dolerių. Šis karas – tarsi milžiniška krosnis, Putinas – kūrikas, ugnį maitinantys dolerių briketais ir jaunų rusų kūnais.
Nors daug kam norėtųsi matyti Rusijos armiją kaip nevykėlių ir plėšikų ordą, ten visgi yra mąstančių vadų. Jie supranta, kur link viskas neišvengiamai krypsta. Todėl reikia kažką keisti. O ką gali padaryti, kai tavo sandėlius traiško kaip utėles. Štabus su generolais, leitenantais ir visais kitais ten atsidūrusiais. Reikia rodyti kažkokias pergales. Žinoma, mūšio lauke jų nėra ir jau nebus. Tačiau jie moka padaryti taip, kad uodega vizgintų šunį – tai šito režimo alfa ir omega.
Tos kasdien į prekybos centrus ir gyvenamuosius namus leidžiamos senos raketos visai nėra jų bukumo įrodymas. Tai – dviašmenis kardas, kuris daro įspūdį ir priešams, ir saviems. Ukraina ir jos sąjungininkai krūpčioja kiekvieno tokio teroristų smūgio reaguodami pareiškimais apie karo nusikaltimus ir neišvengiamą bausmę jų organizatoriams. Z šalies gyventojai džiaugsmingai dalijasi nužudytųjų nuotraukomis ir šūkauja apie artėjančią pergalę šitaip slopindami sėlinančią baimę ir supratimą, kad nenumaldomai artėja gėdingas viešas šiknos išspardymas, po kurio jų pačių Rusioje prasidės baisūs dalykai.
Teroro aktai yra silpnųjų ginklas – negalintys mūšio lauke kovoti su stipresniu priešininku jo griebiasi visokie religiniai fanatikai ir politiniai ekstremistai. Arba karą pralaiminti totalitarinė valstybė. Terorizmas, skirtingai, nei mūšiai karo lauke, kur kas stipriau veikia žmonių sąmonę, nes kiekvienas tai pamatęs savo akimi ar ekrane supranta, kad pats nėra saugus. Kad Putino raketos gali atskristi į jo miestą – dabar Ukrainoje, o vėliau – ir visur kitur Europoje, kur anie nutars esant reikalą smogti.
Todėl žmonės atsako emocijomis – tai natūrali reakcija. Įniršis ir skausmas verčia dalintis aukų nuotraukomis, klausti visų ir savęs pačių: kodėl reikėjo nužudyti štai šį vaiką, jo tėvus, broliukus ir seses? Galima verkti, spardyti sienas, rautis plaukus – jeigu tai padeda. Tačiau ką laimi ne tokios emocijos. Jį laimi žmonės, valdantys patikimus ginklus ir jaučiantys nebent šaltą įniršį. Tos raketos – tik viena pralaiminčiosios pusės taktikos priemonė. Tuo pačiu metu protai atakuojami rafinuoto melo salvėmis, nukreiptomis į ciniško smurto priblokštus protus.
Ukrainiečiai vagia ginklus ir parduoda į užsienį jiems iš Vakarų siunčiamas sistemas. Kijevas užsispyrė ir neleidžia išvežti grūdų, pasmerkdamas pusę pasaulio badauti. Ateina šalta žiema, ir jei Vakarai neatsikvošės, jie nebegaus dujų, o vaikai ir seneliai mirs nuo šalčio. Rusijos negalima spausti į kampą, nes ji – neprognozuojama, todėl gali smogti branduoliniu ginklu.
Net ir sveiko proto žmonės, regėdami apokaliptinius vaizdus iš raketomis apšaudytų miestų ima dalintis šitais gudriai sukonstruotais naratyvais, patys nesuvokdami, kaip padeda Kremliui pristabdyti švytuoklę.
Maskva iš tiesų gali atsidurti ankštame kampe. Jiems išties riesta frontuose, o padėtis su kiekviena savaite krypsta šia nepalankia vaga, tačiau kova dar nepralaimėta, o švytuoklę dar galima mėginti sustabdyti. Raktas į Kijevo pergalę – vakarietiška ginkluotė, todėl tai turi būti sustabdyta. Žinia pasauliui – rusų raketos pasiekia visur, ukrainiečiams rūpi tik pinigai, todėl jie viską pavogs ir parduos. Kita pozicija: Rusija yra per didelė, kad pralaimėtų – ji niekada nepralaimi.
Trečioji: pažaidėte demokratiją, ir užteks, nes jei dar kvailiosite, kils badas, pabėgėlių banga, šalta žiema ir vyriausybinių krizių virtinė Europoje. Jūs to tikrai norite? Dėl kažkokios Ukrainos, kuri net neverta vadintis tikra valstybe?
Šitas natas dabar girdėsime vis dažniau – ir ne tik iš rusiškų šaltinių. Vakaruose pilna apžvalgininkų ir politikų, kuriems staiga ims vis labiau rūpėti kainą, kurią pasaulis moka už šį – jų teigimu – regioninį konfliktą. Matysime tikrą naudingų idiotų nerštą, puolant nacionalines vyriausybes, abejojant Ukrainos gebėjimu gintis ir braižant vis naujas branduolinį užtaisą nešančių raketų trajektorijas.
Lietuva viena pirmųjų pasinėrė į šitą purvino vandens srautą, turėdama progos iki soties paragauti drumzlių ir apsitaškyti nuo galvos iki kojų. Neneigiant mūsų pačių absoliutaus diletantizmo strateginės komunikacijos srityje, Kaliningrado tranzitas buvo tas vadovėlinis „skaldyk ir valdyk“ egzaminas, kurio Lietuva neišlaikė – panašiai kaip jos vaikai, baigiantys pamiršti paslaptingo matematikos mokslo pagrindus. Mūsų klaidomis (beje, neišmoktomis po Lukašenkos trąšų istorijos) pasinaudojo, pleištą įkalė ir dabar mėgins tuo naudotis tol, kol patys leisime su savimi taip elgtis.
Ar Lietuva po šito pamurkdymo į purvą ką nors suprato? Kol kas anksti daryti išvadas, tačiau tuo verčia abejoti kad ir nesena istorija su bendru partijų susitarimu dėl finansavimo nacionalinei gynybai. Tai pasirodė nepriimtina vienai parlamentinei partijai. Tai, kuri visai neseniai valdė šalį, kūrė iki šiol veikiančius įstatymus ir pagimdė darinį, visai rimtai planuojantį valstybės valdymą po kitų rinkimų. Vieni sako – apsišvietė ir vadina Kremliaus agentais, kiti tyliai linksi galvomis, nes jiems tinka kalbos apie Lietuvą, atkakliai tempiančią visą NATO ir Europą į pragaištingą karą su Z valstybe.
Tokios klaidos ir poliniai veiksmai yra prieškarinio elgesio rudimentai. Tai – o bukos politinio planktono inercijos ir egoistiško naivumo simptomai. Dalis visuomenės ir politikų iki šiol elgiasi taip, tarsi pašonėje jau pusę metų nevyktų karas, o mes nebūtume kitų okupuotinų šalių sąrašo viršūnėje. Iki šiol Lietuvai labai sekėsi, tačiau būtų kvaila tikėtis, kad taip bus amžinai, o ukrainiečiai patys užbaigs šitą istorinę misiją. Teks pakeisti mąstymą, išjungti riebaus taikos meto retoriką ir susivokti laikmetyje.
Kitaip jie iš tiesų turės į mus paleisti vieną kitą „Iskander“, kad pagaliau atsikvošėję pamirštume naudingų idiotų neršto ritualus.