Bet grįžkime prie šios antraštės temos, kurią pastaruoju metu kartoja ir plokščios žemės gyventojai, ir palyginti sveiko proto individai abipus Atlanto. Jungtinės Valstijos – radikaliai susiskaldžiusios, rinkimų baigtis – neaiški, Donaldas Trumpas – nepasiduos, o Joe Bidenas irgi nenusileis. Todėl vienintelė logiška išeitis – pilietinis karas. Po George‘o Floydo mirties kilęs chaosas atrodys tik kaip lengva gimnazistų mankšta palyginus su tuo, kas dėsis prakeiktoje Amerikos žemėje, kurią respublikonai ir demokratai tuoj puls dalintis su ginklu rankoje.
Reikia įrodymų? Prašom: daugiau nei 180 ginkluotų radikalių dešiniųjų grupuočių yra pasirengę pulti į pagalbą neteisėtai iš valdžios stumiamam prezidentui Trumpui ir nušluoti visokias juodąsias panteras, „Antifa“ bei „Black Lives Matter“, kurios savo ruožtu irgi neketina ausis suglaudusios laukti liūdno galo.
Tai – didysis paradoksas, nes Amerika, kuri svetur kurstė spalvotąsias revoliucijas, kišosi į kitų valstybių reikalus, dabar pati stovi ant socialinės griūties slenksčio, o jos pačios piliečiai trokšta išskersti visus kitaip manančius.
Skamba kaip girtos Vangos pranašystė, bet tokią istoriją pastaruoju metu pasakoja šimtai kanalų, o juos platina tūkstančiai antrinių šaltinių. Daugelis jų nė neįtaria, kad ši pasakaitė iš rūsio – ne šiaip vaikams gąsdinti. Tai – šlapias Kremliaus sapnas, kadaise smulkiai aprašytas buvusio KGB analitiko scenarijus.
Sovietinio raugo profesorius Igoris Panarinas dar 1998 metais smulkiai aprašė (ir net nupiešė žemėlapį), kaip Jungtinės Valstijos subyrės į šešias dalis. Visos būsią arba nominaliai nepriklausomos, arba valdomos iš išorės. Šiaurę kontroliuos Kanada, Pietus – Meksika, vakarinės valstijos atiteks Kinijai, Havajai – Tokijui arba Pekinui. Aliaska, savaime suprantama, Rusijai. Tai nutiksią iki 2010 metų.
Igoris Panarinas – ne šiaip koks užstalės politologas, o savo šalyje gerbiamas veikėjas, artimas Kremliui ir užsienio reikalų ministrui asmuo. Ar bereikia stebėtis, kad jo neišsipildžiusi vizija buvo ištraukta iš stalčių būtent dabar, kai JAV iš tiesų turi rimtų problemų?
O ką darytumėte jūs atsidūrę Putino vietoje? Jei reiktų vadovauti faktiškai žlugusiai valstybei su sparčiai senėjančia, degradavusia visuomene, atsilikusia ekonomika. Pagrindinių biudžeto pajamų – naftos kainoms – nusiritus į rekordines žemumas ir žvalgybai darant vieną po kitos šiurkščias klaidas užsienyje.
Kai jums pavaldūs avigalviai nesugeba nei poloniu, nei novičioku tvarkingai ir tyliai nunuodyti išdavikų ir priešų. Teisingai! Reikia parodyti, kad kitur viskas – dar blogiau. Visų pirma – Amerikoje, kur taip lengva sėti sąmokslo teorijų sėklas ir tampyti už nematomų virvučių. Dar niekada tai nebuvo taip lengva, nes patys vakariečiai sukūrė nuostabius masinio smegenų plovimo įrankius – socialinius tinklus.
Amerikiečių visuomenės skauduliai – seniai žinomi, daug jų įsisenėję ir primiršti. Tereikia paspausti ten, pakiršinti ten – ir jie patys viską sugriaus savo rankomis. Bent jau to tikimasi platinant melagingas, sutirštintas žinias, išsigalvotas prognozes, piešiant apokaliptinius vaizdus, kuriuos paskui taip mielai retransliuoja visokio plauko analitikai, turintys savo tikslų ir nė neįtariantys, kieno žaidime dalyvauja.
Prisigalvota ir prikurta įvairiausių skandalų – nuo koledžgeito ir picageito iki driežažmogių ir šėtono tarnų pasaulinio sąmokslo. Nematau reikalo jų atkartoti ir skleisti. Juos nesunku demaskuoti ir paneigti, tai daugybę kartų padaryta, tačiau bėda ta, kad masėms iš principo tiesa nėra įdomi. Ji nuobodi. Tyrimai – sudėtingi, daugeliui nesuvokiami. Visa tai užknisa, nes migdo ir verčia mąstyti. O štai visokios žinutės „Tviteryje“ – trumpos ir aiškios. „Aš laimėjau šiuos rinkimus. Didele persvara“. Kam nors dar kyla papildomų klausimų? Ne. „Amerikos svajonė – mirusi, visuomenė – žlugusi“. Ruoškit ginklus. Ir čia jau jokio skirtumo – prezidentas ar koks FSB užverbuotas trolis kalena klavišais. Esmė – nuosekliai klibinti pamatus. Diena iš dienos. Savaitė po savaitės. O ką žinai, gal pavyks?
Tai štai – blogoji jums žinia. Amerika nežlugs, profesoriau Panarinai. Nei 2020, nei 2030 metais. Policija nėra demoralizuota, o tie incidentai – ilgo ir skausmingo apsivalymo, bet ne griūties ženklai. Kariuomenė, gelbėtojai, teismai, socialinės tarnybos – viskas veikia pagal įstatymus, procesai vyksta sklandžiai.
Žinios apie korumpuotą, perpuvusią Ameriką visų pirma yra skirtos propagandos vidaus rinkai, kur tokie dalykai visuomenei – puikiai suprantami ir netgi priimtini. Žinoma, dalis toksiškų purslų tenka ir posovietinei erdvei, kur dezinformaciją mielai platina asmeninių tikslų (ar problemų) turintys atsilupėliai.
O „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“ ir visi kiti už 30 sidabrinių paslaugiai suranda tuos, kuriems tos žinios idealiai tinka. Sumokėk dar šiek tiek – ir jie labai efektyviai padaugins tikslinę auditoriją iki reikšmingų skaičių. Senoji KGB gvardija apie tai galėjo tik pasvajoti. Surinkti durnių laivo komandą (ir ją valdyti) dar niekada nebuvo taip paprasta. Ir pigu.
2016-ųjų rinkimai Panarino mokiniams Lubiankoje pateikė dar neregėtų galimybių kovojant su amžinu priešu. Įsiaudrinusiai demokratų stovyklai – vienos kiršinančios melagienos, respublikonams ir jų kvėšoms radikalams – visai kitos. Tačiau viskas, kaip sakoma, bendram reikalui – dėdulės Semo laidotuvėms, kiršinamai veiklai Europos Sąjungoje ir kitur, kas kelia grėsmę režimui. Pagrindiniai melo kanalai įvardyti ankstesnėje pastraipoje, plius „Russia Today“ ruporo ekosistema.
Tiesa, ši veikla palieka skaitmeninius pėdsakus, kurie dažniausiai veda į Rusiją – tai detaliai įrodyta šimtus kartų, atspindėta dešimtyse nacionalinio saugumo ataskaitų. Propagandos pameistriai įvaldę manipuliacijos schemas ir socialinių tinklų algoritmus, todėl Marko Zukerbergo ir kitų galios figūrų pažadai Kongreso komisijoms apie geresnę kontrolę pasitelkiant „protingesnį“ dirbtinį intelektą tėra rafinuotas melas. Čia būtų galima pripažinti silpnos ir technologiškai atsilikusios valstybės savotišką trumpalaikę sėkmę: panašiai kaip teroristai 2001 metų rugsėjo 11 dieną vakariečių dangoraižius daužė vakarietiškais lėktuvais, rusų troliai naudoja jų kompanijas Vakarų demokratijoms iš vidaus griauti.
Žiūrėkite mus ir suprasite: demokratija iš principo yra ydinga ir silpna. Išsigimusi utopinė sistema, kur viskas galų gale baigiasi chaosu, suirute ir masiniais neramumais. Ši žinia visų pirma skirta rusui, baltarusiui, ukrainiečiui, kirgizui ar kitos broliškos respublikos proletarui su išmaniuoju rankoje ir migla galvoje. Toji migla niekada neturėtų išsisklaidyti. Demokratijos žaidimų neverta mėginti žaisti savo šalyje.
Mąstančiam žmogui visa tai savaime suprantama, bet juk dabar kalba – ne apie juos. Tai – kova už mases, kurias elitas visais laikais sugebėdavo reikšmingais momentais sutelkti, o vėliau grąžinti į snaudulį iki pareikalavimo. Tai šen, tai ten su įkalčiais įkliuvę FSB šnipai, demaskavimai įvairiose šalyse atskleidžia tik menką šios kovos dalį. Vakarų šalių tarnybos, nusimetusios sunkią nepagrįsto karo su terorizmu naštą, pastaruoju metu veikia labai efektyviai. Tačiau didžiausia demokratijos stiprybė yra tai, ko sau negali nė vienas naftos doleriais aptekęs autoritarinis režimas: nuomonių įvairovė ir visuomenės lankstumas kaip kūrybingumo ir laisvės garantas.
Šiame sudėtingame peizaže Lietuvos situacija – ypatinga. Esame yra tarp tų atsparesniųjų rusiškai propagandai, ką aiškiai parodė ir pastarųjų rinkimų rezultatai. Nė vienos radikalios jėgos valdžioje, tik pavieniai atvejai. Pasvirusio milžino pašonėje gyvenanti valstybė, panašu, išsiugdė imunitetą, o išmokusi atpažinti priešišką propagandą, dabar padeda savo partneriams.
Tiesa, pilietinio karo Amerikoje nebus. Tikiuosi, ir patys tai puikiai žinote.