Tai pasireiškia ir retorikoje, pabrėžiančioje ukrainiečių ryžtą kautis bei prašančioje „suteikti sparnus“, ir improvizacijose (pvz., netikėtai apsikabinant spaudos konferencijoje to paprašiusią žurnalistę). Todėl jo reti apsilankymai užsienyje turi reikšmingą mobilizuojantį efektą tiek politikams, tiek plačiosioms visuomenėms.
Paprastai diplomatiniai vizitai vyksta prieš tai sutarus dėl konkrečių rezultatų. Visgi svarbesnis akcentas Zelenskio atveju yra žmogiškasis faktorius. Europos Sąjungos (ES) lyderiai yra pripažinę, jog pirmosiomis invazijos dienomis video konferencijoje Zelenskio pasakymas, jog „galimai mane matote gyvą paskutinį kartą“, juos supurtė. Tai neabejotinai palengvino sprendimų dėl sankcijų ir kitų atsako priemonių priėmimą. Tad kad ir kokios politinės kliūtys kyla, emocinis fonas bent keletą dienų po tiesioginio kontakto su Zelenskiu bus ukrainiečiams palankesnis.
Juolab, kad negalima nuvertinti simbolizmo. Šalmus dėvintys Zelenskis ir Jungtinės Karalystės premjeras Rishi Sunakas pasiuntė signalą, kad naikintuvų Ukrainai perdavimo klausimas nėra toks neįmanomas, kaip galėjo atrodyti. Ir išties britai iškart po vizito paskelbė pradedantys vertinimo procesą, kokie naikintuvai Ukrainai galėtų būti suteikti.
Kiek anksčiau nedidelis pažadėtų britiškų tankų „Challenger“ skaičius – tai buvo pirmieji Ukrainai skirti vakarietiški tankai – tapo politinio spaudimo priemone priimti atitinkamus sprendimus Vašingtone bei Berlyne. Panašiai gali nutikti ir šį sykį.
Nors praktiniai sunkumai dėl naikintuvų niekur nedingo – logistika problematiška, pilotų apmokymai užtruks, ką jau kalbėti apie (kol kas neegzistuojančio) politinio konsensuso paiešką – postūmis į priekį gali įvykti net ir nepasirašius jokio formalaus įsipareigojimo. Dar prieš kelias savaites ir tankų perdavimas atrodė kaip tolima perspektyva, o dabar viešojoje erdvėje netyla kalbos apie naikintuvus.
Nepatogiai pasijaučia ir tie, kuriems paramos Ukrainai klausimas nekelia susižavėjimo. Svečiui demonstratyviai neplojęs (kai kurių stebėtojų teigimu, vienintelis iš visų ES lyderių?) Orbanas tuo labiau parodė savo vienišumą, nei sukūrė papildomas problemas Ukrainai. Jų dėl Budapešto reguliaraus grasinimo vetuoti sprendimus kyla nuo pat invazijos pradžios.
Tiesa, nereikia manyti, jog nekyla niuansų. Italijos premjerė Giorgia Meloni, kol kas išlaikiusi ankstesnės vyriausybės paramos Ukrainai kursą, garsiai priekaištavo Zelenskio-Olofo Scholzo-Emanuelio Macrono vakarienei Paryžiuje. Ji buvo pristatyta tarsi Europos paramos Ukrainai konsensuso simbolis, tačiau be Italijos dalyvavimo. Tai kontrastavo su epizodu, kuomet Meloni pirmtakas Mario Draghi kartu su Scholzu ir Macronu tuo pačiu traukiniu vyko į Kyjivą (Meloni santykiai su šiais kolegomis, žinoma, labiau komplikuoti).
Bet Ukrainai reikalinga visų Europos valstybių parama, tad politinis žongliravimas, siekiant nepasiųsti neteisingų signalų, išliks vienas Zelenskio prioritetų.
Kol kas nuogąstavimai apie Vakarų šalių nuovargį remiant Ukrainą nepasitvirtina. Eurobarometro apklausa rodo, jog ES paramos ukrainiečiams politikai pritaria 93 proc. olandų, 78 proc. prancūzų, 73 proc. vokiečių (bendrijos vidurkis – 74 proc.). Parama ginklais taip pat nesilpsta – jai vokiečiai 2022 metų sausį žadėjo šalmus, tai šią savaitę Kyjive viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas kalba apie triženklį skaičių „Leopard“ tankų.
Zelenskio asmenybė išliks svarbiu veiksniu palaikant šį kursą augsiančių sunkumų akivaizdoje.
