Pirmas svarbus indikatorius – kontekstas. Viename JAV analitinių centrų susiburta aptarti tarptautinę ekonomiką ir prekybą. Tačiau pagrindiniu pranešėju buvo ne kas kitas, o bene įtakingiausias Joe Bideno komandos narys, atsakingas už saugumo politiką.
Tai nėra atsitiktinumas. Akcentuota, kad riba tarp nacionalinio saugumo interesų ir ekonominės gerovės – išbluko. Jei anksčiau ekonomikos augimas ar pelno siekis buvo traktuojami kaip tikslai savaime, tai pastaruoju metu jie tapo neatsiejami nuo geopolitikos.
J. Sullivano teigimu, permąstymą skatina keturi iššūkiai. Pirma, prekybos liberalizacija tapo tikslu savaime. Remtasi nepasiteisinusia prielaida, kad rinkos užtikrina efektyvų kapitalo perskirstymą, nepaisant JAV konkurentų elgesio. Todėl darbo vietos ir strategiškai reikšmingų komponentų gamyba buvo iškelta iš JAV į Kiniją ir kitas šalis, o amerikiečių pramonė prarado pozicijas. Tai kelia bėdų – ne tik dėl prarastų darbo vietų ir politinio nepasitenkinimo, bet ir išaugusiosios priklausomybės nuo Kinijos.
Antra, globali ekonominė integracija netapo politinių pokyčių priežastimi. Tai ypač aktualu Kinijos atveju – šalis įsiliejo į tarptautines rinkas, tačiau netapo demokratiškesne. Be to, naudojasi privilegijomis nesielgdama atsakingai.
Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Kinijos kompanijos 2019-aisiais sulaukė iki 407 mlrd. JAV dolerių valstybinių subsidijų, leidusių įgyti konkurencinį pranašumą prieš rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančias kompanijas. Kinija taip pat kaltinama ekonominiu šnipinėjimu, siekiant perimti inovacijas ir idėjas – FTB to užkardymą laiko svarbiausia kontržvalgybine užduotimi.
Galiausiai paminėta klimato kaita ir socialinė nelygybė; pirmoji skatino manyti, kad kova su klimato kaita įmanoma tik ekonominio augimo sąskaita. Antroji kelia iššūkį demokratijai ir stabilumui dėl augančios socialinės atskirties ir nepasitenkinimo tuo, kaip funkcionuoja valstybė.
Problemų apstu, o ką daryti? J. Sullivanas iškėlė tris tikslus: pasigaminti tai, ko reikia, patiems; būti atspariems išorės spaudimui (ne izoliuojantis nuo pasaulio, o bendradarbiaujant, ypač su sąjungininkais); atliepti socialinius iššūkius.
Žingsniai jau yra žengiami, ypač skatinant pramonę. JAV siekia sukurti paskatas specifiniams sektoriams (lustai, žalioji energetika, naudingųjų mineralų gavyba ir pan.) kurti inovacijas ir įgyti globalų pranašumą. Kitaip tariant, nebesitikima, jog įmonės kurs inovacijas tik iš savų išteklių, reikalingas ir postūmis iš valstybės. Todėl per artimiausią dešimtmetį J. Bideno administracijos sprendimai turėtų lemti 3,5 trilijonų JAV dolerių vertės investicijas į įvairių pramonės šakų augimą.
Tai – reikšmingas pokytis. Bent penkis dešimtmečius JAV vadovavosi nuostata, kad laisvos prekybos susitarimai, įmonių iškėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis, pasitikėjimas pasaulinės rinkos ir globalizacijomis privilegijomis atneš geriausią rezultatą. Valstybės kišimasis į šiuos procesus buvo blogybė savaime. Realybė pasirodė esanti sudėtingesnė.
Prekybinių susitarimų neatsisakoma, bet jie turi keistis. Skaičiuoti, kiek nauji susitarimai sumažintų muitų tarifus, nėra pakankama. Jie privalo atliepti vidaus ekonomikos iššūkius.
Taip pat žadamos didelės investicijos į augančias ekonomikas visame pasaulyje. Tai aiškiai nukreipta į augančią Kinijos įtaką pasaulio dalyje, vadinamoje Globaliais Pietumis. Dažnai ši įtaka plinta būtent per paskolų suteikimą ir dideles investicijas į infrastruktūrą, kurios leidžia Kinijai įgyti įtaką ir išstumti Vakarų šalių pozicijas.
Kodėl tai svarbu Lietuvai? JAV vis dar tebėra didžiausia pasaulio ekonomika, sudaranti 25 proc. globalaus nominalaus bendrojo vidaus produkto (nepaisant diskusijų apie JAV silpnėjimą, ši proporcija per tris dešimtmečius iš esmės nepasikeitė). Be to, JAV ir Lietuva yra sąjungininkės, todėl autoritarinių režimų metami iššūkiai reikalauja Vakarų demokratijų susitelkimo ir bendrų sprendimų. Galiausiai tai, ką kalba J. Sullivanas, atspindi ne tik demokratų atstovo J. Bideno, bet ir didelės dalies respublikonų požiūrį. Kitaip tariant, galima manyti, kad principinės nuostatos liks galioti net ir keičiantis Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujančiai partijai.
Tiesa, JAV ryžtas spręsti problemas pasinaudojant ekonominiu svoriu siunčia įspėjimą ne tik Kinijai. Nerimauja ir Europos Sąjunga, mat amerikiečių kompanijoms atsivers naujos kapitalo prieigos ir augimo galimybės. Dalis Europos verslų jau dabar dairosi į JAV rinką, nes mato ten didesnes perspektyvas nei Europos žemyne. Aštresnių kampų šlifavimas bus svarbi politinės darbotvarkės dalis.
