Nuo kraupių Sausio 13-osios įvykių praėjo lygiai 30 metų, bet dauguma tomis šaltomis sausio naktimis prie Lietuvos strateginių objektų budėjusių, sunkiai sužeistų, artimųjų netekusių, pirmąkart patyrusių, ką reiškia budėti, ginti ir dirbti realiomis karo sąlygomis mūsų karių, savanorių, medikų, žurnalistų ir kitų profesijų atstovų, šiuos įvykius prisimena, lyg jie būtų nutikę vakar.
Lyg vakar tauta būtų ėjusi saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (dabartinio LRT pastato), Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ir patirti 50 metų savyje gniaužtą bei žodžiais sunkiai nusakomą vienybę.
Lietuva bunda. Patiria Maskvos įtūžį, gąsdinimus, išgyvena blokadą, nepriteklius, bet nepasiduoda provokacijoms, neparsiduoda už Maskvos siūlomas būsimas gėrybes, išlieka susitelkusi ir vieninga.
Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Ekonominėmis sankcijomis lietuvių persigalvoti nepajėgusio Kremliaus pyktis toliau tvenkiasi virš išsišokėlės Lietuvos, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką“ SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai. Jie kartu su beginkliais žmonėmis po paskaitų kas vakarą žygiuoja į laisvės sargybą, stoja į karą be taisyklių, nuo tankų ir sovietų karių automatų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis, dainomis, plikomis rankomis ir krūtinėmis.
Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs Lietuvos žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Gruodis prasideda M. Gorbačiovo įsaku dėl kariuomenės panaudojimo šaukiant jaunuolius į sovietinę kariuomenę Pabaltijo respublikose, ir vidaus reikalų ministru paskiria surusėjusį latvį Borisą Pugo, gimusį 1937 metais. Partinis ir KGB veikėjas, karjerą sparčiai daręs prie M. Gorbačiovo.
Gruodžio 19 dieną M. Garbačiovas SSRS Aukščiausiojoje Taryboje išgirsta „53 deputatų laišką“, kuriame prašoma „imtis ryžtingų veiksmų ir įvesti tvarką SSRS“. Tą dieną gynybos ministras D. Jazovas prisipažino žurnalistams, kad Latvijoje ir Estijoje paminklų legionieriams sprogdinimas – SSRS kariuomenės darbas.
Kariuomenė atvirai dalyvauja politikoje, o tai revoliucijos, tik neaišku kokios, požymiai.
Kompanija bendrabutyje šventė Kūčias ir Kalėdas, nes į namus važiuoti sudėtinga, trūko transporto, šalta. Linksmi vakarėliai su šokiais.
Prasidėjo šiokia tokia chebrytės kristalizacija. Julius rėžė sparną apie Solveigą, Tomui tiko ir liko Irena, nes Henrikas šoko su Raminta.
Raminta jų kompanijoje buvo tylenė, uždara, smulki šatenė, tarsi epizodų aktorė, kartais išsišokdavo, bet apskritai M. Martinaičio poezijos gerbėja, vis skaitanti A. Maceiną ir įterpianti jo citatų, nes tai, pasak jos, didis lietuvių filosofas.
Viskas šiaip vyko nekaltai, platoniškai, vieni kitų kuklinosi.
Prietemoje pasiglamžydavo, pasibučiuodavo.
Naujieji metai su sniegu.
M. Gorbačiovas palinkėjo, kad 1991 metais „į kiekvienus namus ateitų taika, santarvė... ir kad užgimtų naujam gyvenimui mūsų Tėvynė“.
V. Landsbergis buvo praktiškesnis, jis, be kita ko, palinkėjo „apsisprendimo metų kiekvienam iš mūsų“.
– O jūs pastebėjot, kad Lenino ir Landsbergio inicialai sutampa? – švenčiant Tris Karalius netikėtai paklausė Solveiga, ką tik išgėrusi eilinę taurelę „Starkos“.
Visi sužiuro į ją laukdami minties tęsinio, teiginio plėtotės.
– Ir? – nesulaukęs pirmas paklausė Julius.
– Jis irgi revoliucionierius, – pasakė ši.
Visi nusijuokė, tik to juoko nebuvo galima priskirti pritarimui ar neigimui, neaiškiai nusijuokta, taip bent atrodė Tomui.
– Tai dabar įves Sąjūdžio diktatūrą. Ar tik panelė Solveiga nebus prisiskaičiusi „Vienybės“ ar dar ko nors panašaus namie.
– Kas jūsų tėvai? – bėrė klausimus laikraščių ekspertas Henrikas.
„Sausio 6 d. oro transporto divizijos vadas generolas V. Akimovas išleido įsakymą dėl 24 lėktuvų skyrimo: permesti į Pabaltijį iš Pskovo (665 žmonėms ir 73 tech. vienetams) ir 11 iš Vitebsko (235 žmonėms ir 23 tech. vienetams).“
Visi ūžė ir piktinosi, kad premjerė K. Prunskienė vis dėlto pakėlė maisto produktų kainas, kai kurias net daugiau nei trigubai. Nors Aukščiausiojoje Taryboje dar gruodžio 29 dieną buvo diskutuojama ir raginama nekelti kainų.
Tą pačią dieną Lietuvos laisvės lyga prie Aukščiausiosios Tarybos – apie tūkstantį žmonių – stojo prieš K. Prunskienę. Gamybiniame susivienijime „Vilma“ mitingavo per tris tūkstančius darbininkų.
Tomas su draugais patraukė alaus baran išgerti į kosmines aukštumas pakilusio ir istoriniu tapusio alaus bokalo.
Sausio 8 dieną K. Prunskienės vyriausybė atsistatydino.
Henrikas pasakė:
– Va, Prunskienė rusams ėmė ir sukūrė revoliucinę situaciją Lietuvoje – ir į krūmus, lyg vykdytų kokį KGB planą.
Ją puolė užsistoti Raminta, ji mat buvo moterų lygių teisių gynėja:
– Tiesiog Landsbergiui ji per stipri, kad galėtų stumdyti kaip nori.
– Tiesiog per dažnai važinėja į Maskvą konsultuotis, – atkirto jai Julius.
Pokalbis vyko sausio 9-osios vakarą.
Tomas pažvelgė į juos abu.
– Šiandien streikuoja geležinkelininkai, Vilniaus oro uostas, sąjunginio pavaldumo įmonės pagrasino politiniu streiku, jeigu Aukščiausioji Taryba neišsivaikščios. Per posėdį platformininkas V. Švedas kalbėjo tą patį. Argi neaišku, kad čia Maskvos operacija vykdoma, nes nieko mes nežinome, kur ir kas planuojama. Vakar dienos Aukščiausiosios Tarybos šturmas, kurį mėgino įvykdyti Kuro aparatūros bei kitų gamyklų darbininkai, išdaužę langus, išsiskirstė tik tada, kai iš hidrantų buvo aplieti šaltu vandeniu ir pro langą pamatė užrašą, kad kainų pakėlimas atšaukiamas. Juk iš pradžių buvo aišku, kad kainų pakėlimas yra signalas.
Visi nustebę sužiuro į Tomą, nes jis niekada taip karštai nieko neaiškino.
– Kam? – stojusią tylą pirmoji nutraukė Irena.
– Pradėti karą, – jau ramiai, kaip ir buvo pratęs, atsakė Tomas.
Regis, visiems nuo pastarojo žodžio ir Tomo minties net veidai ištįso.
Karas.
„M. Burokevičius sausio 7 d. rašo M. Gorbačiovui laišką, kuriame, be kita ko, teigiama: „...Respublikoje paspartintais tempais vykdoma visuomenės militarizacija... Vilniaus ir Kauno milicija ruošiasi ginklu stoti prieš Aukščiausiąją Tarybą... Turima duomenų, kad Lietuvos KGB rengia perversmą respublikoje... Mūsų šalininkai... jeigu nebus imtasi kardinalių sprendimų, gali prarasti kovinę dvasią ir pasitikėjimą Sovietų Sąjungos vadovybe...“
Sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatyvų M. Gorbačiovo reikalavimą atšaukti, jo žodžiais tariant, visus antikonstitucinius aktus, kuriuos priėmė. Jis dar teigė, kad kreipiasi Lietuvos masių reikalavimu.
– Toliau jau tik karas, – pasakė visiems Tomas.