Tas nepasitenkinimas dažnai yra deklaratyvus ir net nelogiškas sistemine prasme. Štai prieš kelis mėnesius viešumoje politikai bei visuomenininkai nuogąstavo, kad prezidentas G. Nausėda yra pasyvus, mažai aktyvus sprendžiant klausimus, susietus su pandemijos suvaldymu. Kas tik netingėjo, klausė, o kur gi prezidentas? Kodėl jis vengia spręsti problemas, kylančias dėl pandemijos?
Prezidentas ėmėsi veikti, sukūrė darbo grupę ir aktyviai įsijungė į pandemijos suvaldymo procesus. Ir dabar jis kaltas, kad kišasi į SAM ir Vyriausybės veiklą, kad pandemijos suvaldymas ne jo reikalas ir t.t. Akivaizdu, kad tie, kurie kritikuoja, tą daro, nes taip madinga, toks „trendas“, pagaliau, taip politiškai naudinga valdantiesiems. Vertinant visus šiuos vertinimus bei iš jų kylančias įtampas galime įžvelgti keletą priežasčių.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Prezidentas išties yra sudėtingoje politinių jėgų išsidėstymo situacijoje. Jis privalo veikti, daryti sprendimus ir tuo pačiu suvokia, kad jis neturi veiksmingos atramos Seime.
Valdantieji nenori giliai bendradarbiauti su juo, nes jiems tai net nereikšminga. Šiandien turėdami pakankamai darnią daugumą jie geba apsieiti ir be jo.
Visa, ką jis daro kitaip, ar tai bus vidaus politikos klausimai, ar kadrų atranka į aukštus postus, ar užsienio politikos aspektai – valdantiesiems ima atrodyti tik kaip prezidento veiksmų klaida ar blogas sprendimas.
Peršasi išvada, kad valdančiųjų siekis yra paprastas – užimti dominuojančias pozicijas ir nustumti Prezidentą į siaurą ir kontroliuojamą nišą, kur jo sprendimai bei veiksmai būtų susieti tik su valdžioje esančia dauguma bei jiems leistų politiškai prižiūrėti prezidento instituciją. Tai natūrali konkurencijos tarp valdžios šakų raiška. Todėl viskas, ką sako ar daro Prezidentas, bus kritikuojama.
Prezidentas negali tikėtis paramos ar bent jau pritarimo ir iš opozicijos, nes tiek valstiečiai-žalieji, tiek socialdemokratai turi savo ambicijas bei požiūrį į prezidento instituciją.
Valstiečiams prezidento institucija vis dar lieka rinkiminiu tikslu po šios kadencijos pabaigos ir palaikyti dabar veikiantį prezidentą jiems reikštų atsisakyti prezidentinių ambicijų. Socialdemokratai dabar užsiėmę vidaus problemomis, nes taip ir nesugebėjo išeiti iš partijos vidaus įtampų verpeto. Jiems prezidentas ir jo veikla dėl tos priežastis nėra aktuali. Socialdemokratai tokiu atveju lieka neutralūs, o tiksliau abejingi prezidento institucijos atžvilgiu. Bet kas bus, kai jie pagaliau susitvarkys su chaosu partijos viduje?
Kita Prezidento kritikos priežastimi gali būti valdininkų bei jų palaikytojų, kurių Prezidentas neįvertino bei sustabdė jų karjeros galimybes, emocijos. Žiniasklaidoje toks emocingas ir konfliktu „kvepiantis“ faktas yra noriai tiražuojamas ir labai lengvai paverčiamas politinių įtampų ašimi. Realiai, tai tik reakcijos į prezidento poziciją bei nuomonę eskalavimas žiniasklaidoje.
Toks eskalavimas yra politiškai pelningas, nes leidžia per panašią kritinę poziciją susiformuoti stipriai viešajai nuomonei, nukreiptai prieš prezidentą ir užgožiančiai tiek atskirų valdininkų silpnybes, tiek viso valdininkijos sluoksnio baimes dėl savo veiklos ir pozicijų.
Prezidento stiprybė, manau, yra nesuprantama daugeliui politinio lauko dalyvių. Ji nėra konstituciškai ryški, čia dominuoja Seimas ir jame esanti dauguma. Ji neaiški ir žvelgiant iš viešosios nuomonės suvaldymo galimybių, čia žiniasklaida vis dar yra pagrindinė veikėja.
Bet ilgoje distancijoje, Prezidentas lieka stabilus, kai tuo tarpu Seime valdančiųjų koalicija gali susilpnėti, suirti, persigrupuoti. T. y. Seimas nėra statiška struktūra, ir čia visuomet bus pokyčiai: situaciniai, kokybiniai, organizaciniai ir t.t. Viešoji nuomonė yra trumpalaikė ir nepastovi.
Todėl žiniasklaidos nemalonė Prezidentui labai greitai gali pasikeisti į prezidento palaikymą santykiuose su Seimu ar valdančiaisiais. Prezidentui belieka kantriai, išmintingai ir nuosekliai vykdyti savo pareigą, ieškoti sąjungininkų, telkti juos ir siekti numatytų strateginių tikslų įgyvendinimo.
