L. Žigelytė. Kai Lietuva tampa utopija

Dabar rizikingas metas kalbėti apie tautinę tapatybę. Įvykiai Kijeve ir Kryme skleidžia nerimą dėl rytojaus. Regis, Kovo 11-osios minėjimas nacionalistų eitynėmis – būtinas, o šūkis „Lietuva – lietuviams“ – nuskambėjęs laiku. Iš geltonai žaliai raudono rūko Vilniaus gatvėje išnyra slaviškai užrašytas transparantas – „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Čia pat – ant baslio pamauta sukruvinta galva. Solidarumo su Maidanu ženklas? Vargu.

Virš skustagalvių vyrų kolonos ši galva raudonais išsidraikiusiais plaukais ne Krymo okupaciją ataidi, o dešimtis atvejų, kai panašiems į Kovo 11-osios eitynių dalyvius šukuosena, rūbai, auskarai ar spalvoti batraiščiai tampa pretekstu užgaulioti, įvardyti žmones vištgaidžiais ir europinėmis šiukšlėmis, kitaip demonstruoti savo viršenybę, vyriškumą, galią. Taikliai rašė Bertoltas Brechtas, kad galingam žmogui būtinas mažas žmogus – kitaip galimybė valdyti žlunga.

Kiek anksčiau kitoje Vilniaus centro pusėje Nepriklausomybės atkūrimas irgi paminėtas, bet jei ne teroras Kryme ir Oranžinės revoliucijos atgarsiai, gali būti, kad šis alternatyvus minėjimas būtų mažiau įjautrinęs kultūrinę atmintį ir sutraukęs mažiau žmonių. Tiesa, verta klausti, ar tikrai būta alternatyvos ir kada pagaliau bus įmanoma kalbėti apie laisvę sekuliariai, nes antradienį svarbus konservatorių surengtos valstybinės šventės minėjimo akcentas buvo mišios. Kovo 8-ąją protesto prieš galimą abortų draudimą prie Seimo nebūtų reikėję, jei klierikalai nesikištų į individo laisves, švietimą, viešą gyvenimą. Praėjus vos kelioms dienoms po šios svarbios pilietinės akcijos, Lietuvos Katalikų Bažnyčia lyg niekur nieko vis dėlto tapatinama su laisve.

Kovo 11-ąją vėl dreifuojame tarp religijos ir flirto su nacionalizmu, net nebeįmanoma atsekti, kada tai tapo norma. Maidano anarchistai irgi aiškinasi, kada kova su priespauda bei valstybiniu smurtu virto religijos ir nacionalizmo manifestacija, juos labiau nei kitus anarchistus šiandien slegia keblaus klausimo našta – ko siekti esamomis sąlygomis?

Likus kelioms dienoms iki Kovo 11-osios mąsčiau, ką man reiškia mano tautinė tapatybė. Jau beveik dešimt metų esu išsibarsčiusios lietuviškos diasporos dalis. Mums šis tapatybės sluoksnis dažniausiai yra lyg tamsioji mėnulio pusė – retkarčiais užmirštama, bet vis išliekanti. Išlieka pokalbiai dėl vizų, tikinimai ambasadose, kad grįšime, pašnekesiuose sulaukiamos prielaidos, jog neabejotinai palaikome ryšį su sava kultūra, nors pagyvenus skirtingose kultūrose dažnai sunku susigaudyti, kuri yra artimiausia. Išlieka ir žinojimas, kad esame keisti gėdos arba pasididžiavimo rezervuarai gyvenantiems Lietuvoje, ypač po eisenų, kurias su oficialiais leidimais sostinės centre organizuoja tautininkai. Reabilituojant Lietuvą, mums tenka aiškinti, kodėl europinės sostinės centre nevaržomai skanduojami nacistiniai šūkiai. Į kaltinimus tautos išdavyste drauge su visais XX a. išeiviais išmokome numoti ranka.

Šiemet tautininkų eitynių niekas nebeblokavo. Keletas anksčiau protestus iniciavusių asmenų emigravo, po išgarsėjusios himno perdainavimo bylos daug kritiškai tautininkų veiklą vertinančių asmenų ne be pagrindo jaučiasi esą įbauginti. Niekada neprotestavusiems prieš šias šiurpinančiai galingas eisenas ir tiems, kieno internete vadinamieji „patriotai“ neišdergė, sunku pajusti tautininkų distopijos tamsumą, sunku įtikėti, kad patriotų Lietuvos vizija būtent tokia – distopiška. Ypač tiems, kieno išvaizda, gyvenimo būdas ir politiniai įsitikinimai nukrypsta nuo saugių normų.

Kaip identifikuotis su tokia Lietuva – dreifuojančia tarp flirto su nacionalizmu ir religijos? Ar įmanoma pareikšti savo tautinę tapatybę taip, kad nesisvaigintum patriotizmu, bet jaustum saldų malonumą sakydama, jog tave ir Lietuvą kažkas sieja?

Man tokia proga netikėtai nutiko prieš keletą metų Baltimorėje (JAV). Keisčiausia, kad tąkart Lietuva buvo ne graži Baltijos šalis, pirmoji nuo Tarybų Sąjungos atskilusi respublika, lenkiškasis Vilniaus barokas, ežerai, Neringa ar kiti apčiuopiami dalykai ir faktai, o visiška utopija. Baltimorės „Lietuvių namuose“, pasiskolinant ambicingą frazę iš Romo Zabarausko filmo, „Lithuania was the new cool“. Lietuva vežė.

Baltimorė laikoma vienu labiausiai segreguotų JAV didmiesčių, o XX a. pradžioje įkurti „Lietuvių namai“ šiandien yra visai šalia gana atšiauraus geto. Amerikietė bičiulė mane su drauge iš Vilniaus atvežė čia prieš atvykstant telefonu paminėjusi apsauginiui, kad su ja – dvi merginos iš Lietuvos. Nesusitarus ir nepasirodžius gerokai iš anksto, į kartą per mėnesį šiame pastate vykstantį vakarėlį beveik neįmanoma patekti. „Save Your Soul“ yra garsinė euforija soul ir garage rock gerbėjams. Tai ne šiaip hipsterių bakchanalija, bet vienas pigiausių vakarėlių visame mieste, į kurį ypač traukia studentai. Čia reguliariai užsuka avangardinio kino – ir Baltimorės – ikona režisierius Johnas Watersas. Vien šio homoseksualaus, ekstravagantiško ir sąmoju nepranokstamo menininko vizitai į „Lietuvių namus“ leidžia spėti, kad atmosfera juose gerokai kitokia nei tradiciškai su užsienio lietuvių bendruomenėmis siejamose erdvėse. Beveik šimtą metų gyvuojančiuose „Lietuvių namuose“ nuo pat pradžių organizuoti socialistų susirinkimai (JAV tuo metu kylant pirmajai „raudonųjų“ medžioklės bangai), čia kalbas sakė kovotojai už moterų teises bei žydų bendruomenės atstovai. Visi mano pažįstami baltimoriečiai yra girdėję apie šiandienine miesto legenda virtusį jau keletą metų kas mėnesį vykstantį vakarėlį.

Kaip pasakojo prie įėjimo pasitikęs apsauginiu dirbantis Vietnamo karo veteranas, lietuvių bendruomenė renginio neorganizuoja, tačiau vakarėlis vyksta senoje šokių salėje, kurios interjerą įsivaizduoti galėjau tik pasiutusiai gerame filme. Pusės krepšinio aikštelės dydžio erdvėje žemomis lubomis dėmesį prikausto pačiame centre įkurtas iš keturių pusių prienamas baras su įspūdingais palubėje virš jo pritvirtintais maždaug metro ilgio medžio raižinias. Juose – Perkūną užrūstinosios Jūratės ir Kastyčio meilės istorija: laivai, undinės, bangų kreivės. Ant sienų – didelio formato ovaliniai paveikslai, kartojantys šią mitologinę temą. Pajūrio kopos, žvejų tinklai, mergina su uodega ir ją pamilęs jaunuolis. Prieblandoje sukantis veidrodiniam kamuoliui, ši „dipukų“ sukurta tautodailės ir kičo dermė tampa hipnotizuojančia dekoracija muzikai, neatsiejamai nuo 1970-ųjų socialinių judėjimų ir vakarėlių, kuriuose drauge šoko įstatymais segreguotos socialinės grupės.

Disko muzika buvo himnas kartai, kuri šokių aikštelėje nusižengė rasiniais skirtumais pagrįstai atskirčiai ir sukilo prieš seksualumo varžymą. Tai buvo revoliucijos garso takelis. Tą vakarą Baltimorėje jaučiausi tapusi mažos revoliucijos liudininke. Šalia Jūratės ir Kastyčio, šalia man pažįstamos tautodailės, drauge šoko pačių skirtingiausių etniškumų žmonės, bučiavosi įvairiausios poros, o užsiminus, jog esame iš Lietuvos daug kas manė, kad būtent tai ir yra Lietuva – pozityvu, energija ir įvairove įelektrinta dermė. Gali būti, kad kai kurie tikėjo, jog Lietuva yra tik ta šokių aikštelė, kartą per mėnesį atverianti duris anšlagui.

Išties neįtikėtina, kad šokių salės interjerui „dipukai“ parinko motyvus iš mito apie Jūratę ir Kastytį. Tai naratyvas apie paribiuose užsimezgusią, baustiną meilę: tarp žemės ir vandens, tarp skirtingų rūšių – undinės ir žmogaus. Tai klasinius skirtumus ištrinanti meilė tarp deivės ir darbininko. Tinkamesnio fono erdvei, šiandien Baltimorėje pritraukiančiai gana skirtingus žmones, nesugalvotum. Beje, be mūsų dviejų ten būta ir daugiau lietuvių. Keli dirbo už baro ir ypač vikriai sukosi vidutinio amžiaus moteris, už porą dolerių pilsčiusi „Virytą“ – vietinių lietuvių varomą medaus trauktinę. Amerikiečiai stebėjosi, kad apie ją girdėjome pirmąkart. Jie buvo įsitikinę, kad mūsų šalyje tai labai populiarus gėrimas. Tikroji Lietuva ir įsivaizduojamoji persipynė, sukurdamos gluminančią utopiją. Prisimindama ją, deja, turiu pripažinti, kad ji pernelyg nutolusi nuo dabarties – ypač Kovo 11-ąją.