O juk kalbame apie Lietuvą, kurioje šalia išplėtotos nacionalinės idėjos ir etninės tautos virsmo į politinę tautą buvo atrasta ir įtvirtinta lietuvių ir kitų tautinių bendruomenių santykių darna, kurios, žvelgiant į šiandieninį LLRA bujojimą, pasigendame net ir dabartinėje Lietuvoje. Toks tautinės valstybės klausimo suprimityvinimas negali stebinti, kai tarpusavyje diskutuoja kosmopolitinės stovyklos atstovai. Daug daugiau nerimo kelia, kai panašias nuostatas bandoma įtraukti į Lietuvos konservatoriams svarbiausių nuostatų rinkinį.
Nuo pat įkūrimo Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS – LKD) kelia sau tikslą įtvirtinti valstybės nepriklausomybę, imtis intelektualinio lyderio vaidmens sprendžiant geopolitinius iššūkius. TS- LKD visada gerai jausdavo egzistencines valstybės problemas. Todėl turbūt visiems suprantama, jog šalia politinių, karinių ir ekonominių grėsmių prevencijos valstybės nepriklausomybės konsolidacijai būtina ir aiškiai artikuliuota istorinės atminties politika. Tai reiškia, kad vienas iš strateginių uždavinių Lietuvos konservatoriams – susieti įvairių istorinių lūžių ir katastrofų išdraskytus valstybingumo raidos etapus į vientisą ir organišką istorinį pasakojimą ir taip įtvirtinti Lietuvos valstybingumo tradiciją. Ir pasitelkus švietimo sistemą bei istorinės atminties politiką, šią tradiciją puoselėti ir stiprinti.
Tačiau norint prisiimti ir įgyvendinti šią misiją, pirmiausiai, reikėtų atsakyti kas yra TS-LKD? Kokias vertybes giname ir kokią tapatybę puoselėjame? Ir ar esame pajėgūs tai padaryti?
Akivaizdu, jog panašaus pobūdžio klausimai turi būti svarbūs ne tik Lietuvos politinei dešinei. Juos sau vis dar užduoda net ir „istorijos pabaiga“ įtikėję Vakarų europiečiai. Pavyzdžiui, didelę įtaką Prancūzijos politinės dešinės turėjusios ir tebeturinčios prezidento Šarlio De Golio idėjos kildinamos iš bonapartizmo tradicijos (autoritetinis valdymas, socialinis konservatizmas, centralizuota valstybė ir suverenumo tarptautiniuose santykiuose akcentavimas), tuo tarpu Š. De Golio vizijai nepritarianti dešinė (pavyzdžiui – buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard d'Estaing‘as) stiprybės semiasi orleanistų tradicijoje (labiau į ekonominį liberalizmą ir mažesnį etatizmą ir valstybės reguliavimą orientuota centro dešinės srovė). Iš čia ir skirtingi šių Prancūzijos politinės dešinės srovių požiūriai į tokius svarbius klausimus kaip Prancūzijos vaidmuo Europoje ir „prancūziškoji“ Europos Sąjungos vizija. Golistai kalba prancūzų nacionalinės galios stiprinimą ES viduje (integracija reikalinga tik tiek, kiek gali pasitarnauti šiam tikslui), o ne golistinės dešinės atstovų požiūris į ES sutampa su visiškai golizmui priešinga – federalistine – Jeano Monnet – vizija. Šiame kontekste norėtųsi klausti, kokios idėjinės tradicijos puoselėjamos TS-LKD viduje? Ir ar joje yra įmanoma tokio pobūdžio vertybinė diskusija?
Be to, kai atsiriboji nuo istorinės tradicijos, kurioje itin reikšmingi tautinės valstybės ir krikščioniškosios demokratijos, sukūrusios pamatus moderniai lietuvių tautai, akcentai, politinėje retorikoje ir vizijose atsiranda įvairūs dirbtiniai konstruktai. Vienas iš pavyzdžių – terminas „konservatyvi modernizacija“. Juk ši sąvoka labiau panaši ne konceptualią politinę ar ekonominę viziją, bet į tuštoką klišę, kuri gali būti pritaikoma net autoritarinėje Rusijoje. Paradoksalu, bet būtent „Vieningosios Rusijos“ partijos konvente 2009 m. nuskambėjo tuometinio Dmirtijaus Medvedevo bei Vladimiro Putino tandemo tezė apie „konservatyviąją modernizaciją“ Rusijoje, kuria prisidengiant ir toliau buvo kuriama valdžios vertikalė šioje šalyje. Tai tik įrodo, jog „konservatyvios modernizacijos“ samprata savyje nekaupia jokios istorinės valstybingumo tradicijos ir tėra lyg vakuumas, norimu turiniu užpildoma sąvoka, galinti kisti priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių. O taip tikrai nebūtų atsitikę, jeigu nuoširdžiai siektume sujungti Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį į integralų ir organišką istorinį pasakojimą, o ne bandytume iš istorijos išsirankioti tai, kas mums tinka ir patinka.
Dar įdomiau stebėti sistemingus bandymus atkabinti patriotizmo sąvoką nuo nacionalinės valstybės, kitaip tariant, neva atskirti vertybės (patriotizmo) turinį nuo kintančio objekto (nacionalinės valstybės) ir vėlgi visa tai įvilkti į konservatizmo rūbą. Bet tai gali būti dar sunkiau padaryti nei „pamiršti“ tarpukario tautinę Lietuvą. Ir štai kodėl.
Nacionalinė valstybė – tai atstovaujamosios demokratijos lopšys. Būtent tautiškumas pagimdė moderniąją demokratiją, nes atstovaujamoji demokratija negali veikti ten, kur nėra savarankiškos politinės bendruomenės, kur nėra valdžios ir jos institucijos legitimacijos šaltinio. Šis šaltinis – tauta susaistyta kolektyviniais tapatybės saitais, kurie kartu suteikia turinį ir patriotizmo sąvokai. Taip įsitvirtino respublikos ir nacionalinės valstybės tarpusavio priklausomybė. Nacionalinė tapatybė ir patriotizmas šį ryšį sucementavo.
Tauta ir nacionalinė valstybė – vienintelė natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistyta bendruomenė, todėl nacionalinė valstybė turi išlikti kertine lietuviškojo konservatizmo, ypatingai akcentuojančiam bendruomenės svarbą, atrama. Kitaip tariant, kol nepavyks pasiūlyti tvaraus vertybinio pamato alternatyvos nacionalinei valstybei kaip savarankiškos politinės bendruomenės lopšiui, tol konservatoriai turės tvirtai stovėti nacionalinės valstybės pusėje. Be abejo, su sąlyga, jog tai konservatoriai, kurie suvokia, jog modernios valstybės pagrindas ir nacionalinio saugumo subjektas – integruota bendruomenė, politinė tauta. O pagrindinis valstybės nacionalinio saugumo uždavinys – politinės tautos išlikimas geopolitinių iššūkių, globalizacijos ir Europos integracijos akivaizdoje.
