Nespėjus nei mirktelėti, Jono Krikštytojo mokiniai pradėjo naujo nuotykio kelionę, tai yra, nutoldami nuo savojo mokytojo, žengė nedvejojantį žingsnį paskui tą Mokytoją, kuriame „sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16 - 17).
Ar Jonas Krikštytojas galėjo nuliūsti ir pavydėti dėl to, kad jo sekėjai taip greitai paliko jį ir nuėjo paskui Dievo Avinėlį? Ne, negalėjo. Jis suprato, kad ateinantis Mokytojas yra nepalyginamai aukštesnis už jį patį. Todėl, būdamas išmintingas bei nuolankus, Jonas Krikštytojas be galo džiaugėsi, kad dabar galės dar uoliau, su dar didesniu tikėjimu skelbti Tą, kurio anksčiau neregėjo, o dabar galėjo išvysti... Jis buvo uoliausias daugelio izraelitų vidinių kelių lygintojas bei tiesėjas, idant vėliau krintančių Dievo Sūnaus žodžių sėklų nepajėgtų nustelbti jokios žmonių širdžių nuodėmingos atžalos.
Kai Jėzus atsigręžęs paklausė paskui Jį einančių minėtų sekėjų: „Ko ieškote?“, išgirdo ne atsakymą, bet jų klausimą: „Mokytojau, kur gyveni?“ Jiems nebereikėjo kaip pradinukams atsakinėti seniai išmoktų pamokų frazėmis, nes jie pernelyg gerai suprato, kad didingasis Kristus jau yra atrastas, juk Jis - prieš akis. Jie neabejojo, kad vienas svarbiausių žemiškos kelionės tikslų – susitikimas ir net dialogas su Viešpačiu - įvyko. Bet žmogui, alkstančiam gyvojo Dievo, vienintelis pabendravimas su savo egzistencijos neišsenkančia Versme – tai tarsi duonos kruopelytės ragavimas, kuria neįmanoma patenkinti giliausias širdies aspiracijas.
Tačiau kiek daug yra žmonių, nežinančių dėl ko gyvena, ir todėl nesugebančių formuluoti klausimo: „Kur gyvena mano Atpirkėjas?“ Jie gyvena taip, tarsi Jo nebūtų. Antai Lucijaus Anėjaus Senekos, senovės romėnų valstybės veikėjo ir filosofo (g. 1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos) įžvalgumas nepraranda prasmingumo. Vienas Senekos oponentas teigė, kad siela turi savo malonumų, kurių reikia paisyti.
Seneka šitaip apibūdino suklaidintos sielos užgaidas: „Tegu turi, tegu nusilenkia prabangai ir, būdama pramogų vertintoja, prisipildo viso to, kas teikia smagių pojūčių. Paskui tegu pagalvos apie praeitį, ir, prisiminusi senus pasismaginimus, tedžiūgaus, laukdama naujų, tesurikiuos į vietas savo norus ir, penėdama kūną dabartimi, teplanuos ateitį. Ji man atrodo apgailėtinai, nes kvaila rinktis blogį užuot pasiėmus gėrį. Be sveiko proto niekas nebūna laimingas; žmogus, siekiąs blogio vietoj gėrio, yra sutrikusio proto (...). Todėl aš verčiau ieškau tikrojo, vidinio, o ne išorinio gėrio, Kas traukia akį, prie ko žmonės sustoja, ką apstulbę rodo vieni kitiems, iš išorės žiba, o viduje – šlamštas“.
Kai sovietiniais metais ieškojau tikrojo gėrio, prisimenu, kaip Viešpats parodė man savo begalinį gerumą: iš tikinčiųjų – religinės literatūros platintojų - slapčia gaudavau paskaityti (kartais galėdavau ir įsigyti) A. Maceinos, J. Girniaus, S. Šalkauskio, P. Dovydaičio, J. Ereto, A. Dambrausko – Jakšto, P. Kuraičio, B. Brazdžionio ir kitų iškilių tėvynainių religinių knygų, straipsnių ir vieną kitą poezijos rinkinį. Šių ir kitų autorių raštų mintys formavo mano pasaulėžiūrą ir padėjo atrasti bei pažinti Tikrąjį (1 Jn 5, 20); taip pat diegė suvokimą, kad Jis, nors egzistuoja visur, bet (per malonę) Jam ypač patinka gyventi tiesos bei meilės ieškančioje širdyje.
Todėl kaip galima nesutikti su poeto Roberto Southwello mintimi: „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, kuri primena, kad mes turime ne vien kūną, bet ir sielą, kuri, kai myli Aukščiausiąjį, vis iš naujo atranda Jį, priklauso Jam ir veikia Jame. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „niekas, tik meilė tiesai pajėgia nukreipti protą neištirtų horizontų link“. Galime pridurti: negęstanti meilė tiesai yra svarbiausių ieškojimų ir atradimų iniciatorius.